Dabar – 2060-ieji metai ir mažame sukiužusiame muziejuje eksponuojama pirmoji tarptautinė paroda „Gyvenimas buvusioje Europos Sąjungoje“, periodu, kai "Briuselis, o ne Varšuva, buvo senojo žemyno širdis“.
Apleistoje buvusioje internatinėje mokykloje, kurios kambariuose išlikę seni balti praustuvai, surengta paroda įsivaizduojamai ateities auditorijai vyksta visai netoli dabartinės ES būstinės. Ją, kaip teigiama, surengė fiktyvi grupė „Vėl suvienytos Europos draugai“.
Toje inscenizuotoje parodoje atspindimas „Antrasis tarpukaris“ nuo 1945 iki 2018 metų arba „Paskutiniai ilgos taikos metai“, pasakojama, kaip išsirutuliojo ES ir kas pasisuko blogai, kai maždaug 2010 metais smogė Didžioji recesija.
Tai, kaip konkrečiai sužlugo Europos projektas, lieka nepasakyta, tačiau yra tamsių šešėlių - alkanų darbuotojų migrantų kruvinų protestų ir griežto taupymo savižudybių bangos dešimtmečiu iki 2015 metų.
Parodoje deklaruojama, kad 33-ioji ir paskutinė ES narė buvo Škotija, kuri įstojo 2017 metais. Dabartinį ES prezidentą Hermaną Van Rompuy (Hermaną Van Rompėjų ) pakeitė suomis Jyrki Katainenas (Jurkis Katainenas), o italas Mario Draghi (Marijus Dragis) iki 2018 metų vadovavo Europos centriniam bankui.
Kuratorius Thomas Bellinckas (Tomas Belinkas) sakė, kad mitinės Europos draugų grupės ir jos fiktyvaus muziejaus idėja jo galvoje atsirado aplankius mažyčius muziejus Latvijos sostinėje Rygoje ir Timišoaroje Rumunijoje.
Tie muziejai buvo prastai finansuojami, bet jais rūpinosi nepaprastai atsidavę žmonės. Antrąjį iš tų muziejų, apie Rumunijos revoliuciją, įsteigė pagyvenęs veteranas, kuris norėjo eksponuoti savo relikvijų kolekciją, sakė T. Bellinckas.
„Pamaniau, kad galėčiau kažką panašaus padaryti ir dėl Europos Sąjungos“, - sakė šis 29 metų teatro direktorius.
Dešimtyje kambarių trijuose pastato aukštuose T.Bellinckas pasakoja, kaip Europa po žemyno karų veikė kaip magnetas ir į savo „vertybių bendruomenę“ – laisvės, demokratijos, žmogaus teisių - pritraukdavo šalį po šalies.
Esant tokiam kontekstui garbingą vietą užima praėjusių metų Nobelio taikos premija Europos Sąjungai.Tačiau prasidėjus recesijai „pasitikėjimas Europos Sąjunga sumenko“, sugrįžo senasis susiskaldymas, skelbia užrašai keturiomis kalbomis, pirmiausia – 19-ajame amžiuje sugalvota esperanto kalba, kurios kūrėjas vylėsi suvienyti žmoniją.
Paprašytas pakomentuoti šią distopinę parodą, T.Bellinckas tvirtino: „Nesu euroskeptikas, tikiu Europos projektu“. Tačiau parodos skaudumas padrąsintų daugelį euroskeptikų partijos, kurios visoje Europoje dygsta kaip grybai po lietaus.
T.Bellinckas juokais sukrovė dokumentus į stirtą, kuri kyla per tris aukštus ir vaizduoja 311 tūkst. taisyklių ir nuostatų, dėl kurių Briuselio biurokratai, pasak jo, susitarė iki 2017 metų. Stirta sveria 1,5 tonos.
Parodoje eksponuojami pirmieji eurų banknotai, nuotraukos ir 3-iojo tūkstantmečio pradžios relikvijos, garsioji ES direktyva 2257/94, kuria nustatomas reikalaujamas bananų ilgis 14 cm ir reikalaujamas skersmuo 27 milimetrai.
Iki 2015 metų, teigiama parodoje, Briuselis tapo pasaulio lobistų sostine, kurioje dirba 200 tūkst. lobistų – palyginti su 654 lobistais prieš tris dešimtmečius. Jų vizitinės kortelės užlankstytais kampais „puošia“ muziejaus sienas.
Irimas prasidėjo per euro zonos krizę – periodą, kurį įkūnijo plastikinė citrinų spaudyklė su Angelos Merkel galva.
Europos svajonės žlugimą pagreitino senstanti populiacija, kurios atsipalaidavusio gyvenimo būdas, apimantis ištisus metus prieinamų beskonių pomidorų žemiausiomis kainomis pomėgį, galutinai pribaigė Europos konkurencinį pranašumą ir produktyvumą.
Tad ar Europos svajonė turėjo ateitį? „ES atsidūrė kryžkelėje, - sako T.Bellinckas. – Ją galima atgaivinti, kol dar nevėlu“.
Paroda, kurios pavadinimas esperanto kalba yra „Domo de Europea historia en egzilo“, veiks iki birželio 14-osios (www.kvs.be).
