Apie tai, kaip pastebėti pirmuosius ženklus, kad paaugliai, galbūt, susideda su netinkama kompanija arba panyra į netinkamą bendravimą, studijoje kalbėjomės su SOS Vaikų kaimų Lietuvoje vadove Liudovika Pakalkaite.
Be žinios mergaitė pradingo sausio 21-ąją, kai iš globos namų Ozo gatvėje išėjo į kolegiją Žirmūnuose, tačiau jos nepasiekė. Dingusios be žinios ir nužudytos 17-metės kūnas buvo rastas visai netoli tiltelio, nuo kurio ji buvo numesta, jis buvo surastas visiškai atsitiktinai, jį aptiko kriminalistai belaukdami ugniagesių gelbėtojų, buvo planuojama tęsti paieškas Vilnelėje.
Išsiskyrė ramumu
Iki pat mirties 17-metė Laura gyveno „SOS Vaikų kaimai Lietuvoje“ centre. Čia ji, pasak vadovės, praleido kelerius metus. Vadovė pasakoja, kad iki pat mirties iš Lauros nebuvo justi tam tikrų ženklų, kad kažkas jos gyvenime galėjo dėtis keisto ar nesuprantamo.
„Laura mūsų namuose gyveno nelabai ilgai, tačiau mes ją puikiai atsimename kaip ramią mergaitę. Ji buvo paslaugi. Tai mergaitė, kuri turėjo gražią ateitį“, - prisiminė LPakalkaitė.
Ryšys buvo artimas
Centre dirbanti komanda stengiasi kiekvienam naujai atėjusiam paaugliui užtikrinti pasitikėjimą aplinka.
„Mes stengiamės juos patikinti, kad mumis galima pasitikėti. Žinia, kad su teta, kuri globos namuose prižiūrėjo Laurą, ryšys buvo tikrai artimas.
Ji praleisdavo daug laiko namuose. Ji buvo iš tų mergaičių, kurios praleisdavo daug laiko namuose“, - pabrėžė vadovė.
Vis tik ji neslepia – kiekvienas vaikas, atkeliavęs į globos namus, yra patyręs gausybę vidinių traumų ir praradęs pasitikėjimą aplinka, todėl reikia laiko, kad pavyktų rasti bendrą kalbą su kiekvienu vaiku.
Turėjo planų
Ar buvo galima nujausti grėsmės ženklų? Ar 17-metė Laura pasakojo apie tai, kad, galimai, susidėjo su netinkama kompanija? O gal Laura tapo atsitiktine budelių auka?
„Laura turėjo minčių išvažiuoti pas seserį į užsienį. Ji mokėsi konditerijos specialybės, buvo daug laiko namuose, tačiau kad ir kaip ji ar kiti vaikai elgtųsi, mes negalime apsaugoti jų nuo aplinkinio pasaulio, kuris supa kiekvieną iš mūsų.
Mes suprantame, kad 17-kos metų mergaitė gali norėti turėti draugų, berniukų, tačiau mes tikrai negalvojame, kad kiekvienas paauglys, išėjęs į mokyklą, nesugrįš. Gyventume apimti paranojos, būtų neįmanoma“, - pabrėžė L.Pakalkaitė.
Ženklų nebuvo
Pasiteiravus, ar Laura savo globėjai užsiminė apie netikėtas pažintis prieš mirtį, vadovė prasitarė negalinti susekti kiekvieno paauglio žingsnio, ypač – viešojoje erdvėje.
„Mes vaikų draugus pažįstame, skatiname susitikimus namuose, tačiau mūsų laikais draugai būdavo kieme, o dabartinių paauglių draugai – virtualioje erdvėje.
Mūsų tikslas – susigrąžinti juos iš virtualios erdvės į realybę“, - sako vadovė.
Vadina beprasmybe
Jei galėtume atsukti laiką atgal ir įvertinti, ar buvo galima padaryti kažką kitaip ir užkirsti kelią tragedijai?
„Turbūt buvo galima kažką padaryti, kai Laurai buvo 5-eri. Mes matome beprasmybę. Laura neteko savo mamos ir tėvų globos ankstyvojoje vaikystėje, todėl jau tada griuvo gyvenimas“, - pastebėjo centro vadovė.
Šiandien L.Pakalkaitė dar neturi informacijos apie tikslią mirties priežastį.
Apie tai, kaip apsaugoti vaikus nuo pagundų socialiniuose tinkluose bei rasti bendrą kalbą su maištaujančiais paaugliais, žiūrėkite vaizdo reportaže:
