Garliavos įvykiams greit – treji metai, ir tik atkakliausieji kreidutėmis prie prezidentūros reikalauja „Tiesos“.
Stiprų moralinį užtaisą turėjęs pakilusių žmonių pasiryžimas siekti teisybės dužo į vieną kertinių valstybės dalykų. Lietuva – teisinė valstybė.
Lietuvos teisėsauga nirtulingai kibo į atlapus nieko apie teisę nenutuokiantiems Klonio gatvės gynėjams. Pabrėžtinai vykdė kiekvieną įstatymo raidę, o pritrūkus jų teisėsaugininkai atkakliausiems tiesos ieškotojams taikė kad ir skyrybos ženklus. Nesvarbu. Kad tik.
Kai moralei priešpriešinama teisė, o priešpriešintojų pirminė grandis – prokurorai – pasirodė esą tiesiog menkystos, protestuotojų gretos grėsmingai didėjo. Pasipiktinimo kulminacija – 2013-ųjų gegužė, kai visa policijos armija įsilaužia į Kedžių namus, advokatas neliesdamas mergaitės nuneša į automobilį, o tūkstantinis pasipiktinusių piliečių srautas plukdo savo transparantus Gedimino prospektu prie prezidentūros. Atrodė, dar šiek tiek pastangų, ir visas su Garliava susijęs politinių procesų vilkelis pradės suktis atgal, vis išsviesdamas į mažametės išnaudojimą įsipainiojusių politikų, prokurorų ar kaltinamųjų pavardes.
Protestas išjudino „pamatus“
Valdžią renkančių ir jai atstovaujančių priešpriešoje stojo neilga pauzė. Politikai nutilo, teisėsaugininkai prakalbo užuominomis, politologai tiesiog dėjo į krūmus.
Vėliau mus pasiekė dvi žinios, kurios Garliavos protesto judėjimui suteikė negrįžtamo judėjimo kryptį užmaršties link. Pirmoji – įrodymų apie Drąsiaus Kedžio dukros seksualinį išnaudojimą nėra, vadinasi, ir pedofilijos nėra. Dar viena žinia – visuomeninis judėjimas virsta politine partija.
Vilkelis iš naujo įgyja pagreitį. Žiniasklaida rėkia antraštėmis apie Neringos Venckienės kaltumą, „praregėję“ Klonio gatvės „aktyvistai“ vienas po kito šoka į šou laidų apie Garliavos baisumus traukinius. Teisėsauga už įžeidimus, „melagingus liudijimus“, nepaklusnumą pribaigia aktyviausius sukilėlius.
Tiesiog nuostabu stebėti anksčiausiai bundančio dienraščio žurnalistę, savo žinių darymo pistoletukus užtaisinėjančią patrankos sviediniais, netekusią XXL dydžio taikinių ir priverstą pliekti į naujienų apie Neringą žvirblius.
Pagal visuomenės protesto veiksmų mastą ir įtaką šalies politinei sistemai Garliavos įvykiai nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istorijoje gali būti lyginami su mokytojų streikais 2008 metais, kai atsistatydino švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, o socialdemokratai ženkliai prarado įtaką politiniams procesams šalyje, ir su pilietiniu sujudimu, kilusiu atstatydinant prezidentą Rolandą Paksą. Nors šie trys įvykiai ir skiriasi protestuose dalyvavusiosiomis pilietinės visuomenės grupėmis, priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, akivaizdu – kiekvienas protesto judėjimas brandina vėlesnę politinę šalies būtį.
Mažesnės ar didesnės protesto nuotaikos visuomenėje tiesiog būtinos. Kaip vilkas miške. Žinojimas, kad po langais išlieka tikimybė pamatyti išradingais plakatais nešinus žmones, renkamiems valdžios atstovams ir valdininkų armijai reiškia per juos nuolat tekančią atsakomybės srovę, o generuojamos srovės galingumas priklauso nuo jų daromų klaidų ar tiesiog kvailo elgesio. Garliavos įvykių fone kilusios spontaniškos Lietuvos piliečių tiesos paieškos turėjo neblogą perspektyvą.
Visuomeninis judėjimas žlugo
Tačiau sprendimas keisti spaudimo valdžiai svertus ir tapti politikais „Drąsos kelio“ žmones, atrodo, nuvedė į nebūtį. Nepalankesnių aplinkybių vargu ar galima sukurti – žiniasklaidos prožektorių šviesa ir teisėsaugos gulėjimas kryžiumi ant visko, kas politikos drąsuolių buvo transliuojama asmeniškai ir visuomeniškai.
Nors pasipiktinimo banga į Seimą užkėlė pagal bendrą sąrašą kandidatavusius „violetinius“, besiformuojantis politikos naujadaras netapo patrauklia perspektyva rinkėjams. Daugelis jų jau gerokai iki Garliavos įvykių tapatino save su vienokia ar kitokia politine jėga ir pasirinko įpročiu ar patirtimi grįstą sprendimą balsuoti už turinčias įtaką partijas.
Apie gatvėse ir aikštėse atkakliai besipriešinusių žmonių politinę nuovoką kalbėti netenka. Besikaudami už savo statusą ir prieigą prie valstybės skiriamų politinei veiklai lėšų, politikos naujokai susipriešino pačiame „Drąsos kelio“ viduje.
Garliavos įvykių iškeltiems parlamentarams neužteko jėgų spausti valdžią būnant jos dalimi, o išorines visuomeninio spaudimo galimybes sunaikino patys. Politinio vyksmo lauke atsiradę „Drąsos kelio“ naujokai ir dabar atrodo lyg ant kranto išmestos žuvys.
Intriga išlieka
Lietuvos teisėsaugos dar laukia rimtas išbandymas JAV teisės sistema. Lietuvos teisinės pagalbos prašymai dėl ieškomos buvusios parlamentarės N. Venckienės „nebuvo iki galo vykdomi“, – tai nesenai pareiškė generalinis prokuroras Darius Valys. Tokia naujiena labai įdomi. Dėl prokuratūros darbuotojų nekompetencijos, išorinės įtakos ar tam tikros politinės-teisinės taktikos? Įmanomas ir kitas intrigos krypties tęsinys.
Garliavos įvykiuose teismas nesugebėjo padėti taško, nors sprendimą apie Andriaus Ūso nekaltumą priėmė neradęs įrodymų apie mergaitės seksualinį išnaudojimą, o plačiai nuskambėjęs D. Kedžio darytas vaizdo liudijimas nepripažintas įrodymu, nes darytas namie ir kaip įkaltis atmestas.
Nepaneigiama aplinkybė – įrodymų teismas nerado ne tik todėl, kad jų nebuvo. Pirminės teisėsaugos grandies pareigūnai jų nerinko. Darbas neatliktas. Net devynių prokuratūros darbuotojų tyrimo ir įrodymų rinkimo pastangos vėliau įvertinos drausminėmis nuobaudos. Galiausiai Kęstučio Betingio kandidatūra nebebuvo teikiama į vyriausiojo Kauno prokuroro postą.
Dėl aplaidaus verslo ir politikų „vėtomų ir mėtomų“ tyrėjų darbo „Tiesos“ ieškotojų keliami klaustukai visuomenės darbotvarkėje išliko dar ilgam.
Klonio gatvės istorija gyvens, spėju, keliose lietuvių žurnalistų kartose, tereikės liudytojui uždegti degtuką.
Būna, ir akmenys prakalba.
