Nors liepos 12-ąją, šiandien sukanka lygiai 15 metų, kai Vilniaus brigados lyderiui Borisui Dekanidzei buvo įvykdytas paskutinis mirties bausmės aktas nepriklausomoje Lietuvoje, atskleistos ne visos šio šiurpaus įvykio paslaptys.
Praėjus trims metams 1998 metų pabaigoje Lietuvoje buvo panaikinta mirties bausmė Konstituciniam teismui pasisakius, kad pagrindiniame šalies įstatyme, garantuojančiame žmogaus teisę gyventi, nėra prielaidų taikyti tokią bausmę.
Nors liepos 12-ąją, šiandien sukanka lygiai 15 metų, kai buvo įvykdytas paskutinis mirties bausmės aktas mūsų šalyje, atskleistos ne visos šiurpaus įvykio paslaptys.
Fantastiškiausi gandai tebesklando
Kodėl Vilniaus brigados vadeivos ir kitų pasmerktųjų paskutinės gyvenimo akimirkos tapo aukščiausio lygio valstybės paslaptimi?
Juolab kad kai kuriose pasaulio šalyse net plačiųjų visuomenės sluoksnių atstovai gali stebėti, kaip vykdomas teisingumas.
B. Dekanidzės mirties bausmės įslaptinimas pagimdė iki šiol tebesklandančius gandus ir mitus, kurie kenkia mūsų valstybės prestižui ir tarptautiniam įvaizdžiui. Tai suteikia progos įvairiems apsišaukėliams ekstrasensams teigti, kad jo kapas tuščias, o jis pats gyvena vienoje iš Vakarų valstybių.
Paskutinė misija pavesta profesionalams
Kaip žurnalistams pasakojo Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Jonas Malaškevičius, betarpiškas įvykių liudytojas, paskutinė mirties bausmė nepriklausomoje Lietuvoje Vilniaus brigados gaujos lyderiui B. Dekanidzei 1995-aisiais buvo įvykdyta aukščiausio lygio profesionalų, nes bet kas tokiai užduočiai negalėtų tikti.
Tačiau jis negalėjo atskleisti, kas ir kokiomis aplinkybėmis įvykdė nuosprendį, nes šie pareigūnai yra gyvi.
Be to, valstybei rūpi, kad būtų užtikrintas ir jų artimųjų saugumas bei ramybė.
Tačiau iš kur tik šeštus metus tebegyvuojančioje nepriklausomoje Lietuvoje galėjo būti suformuota aukšto profesionalaus lygio sušaudymo komanda?
Kaip teigia Lietuvos vidaus reikalų sistemos veteranai, pastangų atkurti sušaudymo punktą Vilniuje, kuris „aptarnautų“ Baltijos šalis, sovietiniais laikais būta ne kartą, tačiau šios priedermės kategoriškai kratydavosi visi be išimties sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministrai, nepaisydami net bausmių partine linija.
Dėl šios priežasties metų metais nuteistieji aukščiausia bausme būdavo vežami į Minską. Nesėkmingai bandyta vietinių jėgomis įvykdyti mirties bausmę ir B. Dekanidzei.
VRM pareigūnams buvo gerai žinoma anuometinė Vilniaus brigados įtaka valdžios sluoksniuose, tad anksčiau ar vėliau nusikaltėliai būtų sužinoję sušaudymo komandos sudėtį ir atkeršiję už savo vadeivos mirtį.
Kruvinasis trečiadienis
Ilgametis garsiojo Maskvos Butyrkų kalėjimo budelis, prisistatantis atsargos pulkininku Piotru Ivanovičiumi, geriausiai žino Pugačiovo bokšte esančio Šeštojo koridoriaus, kur buvo įrengtos mirtininkų kameros, slaptavietes, nes pradėjo vykdyti „socialistinio teisingumo“ aktus dar Josifo Stalino laikais, o baigė Boriso Jelcino valdymo metais.
Anot jo, pagal seną NKVD tradiciją ne tik Butyrkų kalėjime, bet ir visuose Sovietų Sąjungos sušaudymo punktuose mirties bausmė būdavo vykdoma tik trečiadieniais.
Jokią kitą savaitės dieną vadinamosios sušaudymo komandos būdavo neįmanoma priversti dirbti.
P. Ivanovičiaus žodžiais, trečiadienio nakčiai reikėdavo užsakyti krematoriumą, kuris pagal darbo pasiskirstymą priklausė tik KGB dispozicijai.
Čekistai privalėjo užtikrinti paskutinius pasmerktųjų pėdsakus šioje žemėje ir savo paslaptimis su niekuo iki šiol nesidalija.
Būtent Butyrkų Pugačiovo bokšte nutrūko ir Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio, kuris iki mirties – 1954 metų lapkričio 26-osios − buvo prieš okupaciją kovojančios valstybės vadovas, faktiškai ėjęs šalies prezidento pareigas, gyvybė.
Šiuo metu buvusios Sovietų Sąjungos šalių regione veikia tik 2 sušaudymo punktai – Taškente ir Minske.
Baltarusijos sostinėje, anot buvusio Butyrkų kalėjimo viršininko Genadijaus Oreškino, būdavo „aptarnaujami“ ir nuteistieji mirties bausme iš sovietų Lietuvos. Estams buvo priskirtas garsusis tuometinio Leningrado kalėjimas „Kresty“.
Latviai kursuodavo tarp Minsko ir Leningrado.
Mirties bausmė B. Dekanidzei buvo įvykdyta 1995 metų liepos 12-ąją.
Ta diena buvo trečiadienis.
Tad ar taip jau sunku nuspėti, kaip ir iš kur prieš penkiolika metų Vilniuje atsirado aukšto profesionalaus lygio sušaudymo komanda?
Plačiau apie auksinius Vilniaus brigados lyderio B. Dekanidzės veiklos metus žurnalistui atvirą išpažintį tęsia buvęs jo samdinys - V. Lingį nušovęs Igoris Achremovas – šiandien, 22 val. portale Balsas.lt
