Tarkime, kad esate vilnietis. Gyvenate čia nuo gimimo. Turite gražią žmoną ir porą vaikučių. Kartu su žmona uždirbate keliais litais didesnius nei vidutinis šalyje atlyginimus ir turite būsto paskolą. Kitaip tariant, atostogų toliau nei tėvų sodyba kaime seniai nebuvote ir artimiausiu metu neplanuojate.
Iš štai vieną dieną sulaukiate darbo pasiūlymo – puikios pareigos, atitinkančios Jūsų interesus ir kompetenciją, o atlyginimas – net 7000 litų atskaičius mokesčius. Tačiau - darbo vieta yra Kalvarijoje. Ar sutiktumėte? Galima paklausti ir kitaip – ar dažnai naršydami po darbo skelbimus tarp paieškos kriterijų įtraukiate ir kitą miestą? Tebūnie šis klausimas kol kas retorinis. O tuo tarpu pasvarstykime, kodėl daugelis lietuvių tokio pasiūlymo atsisakytų.
Visų pirma dėl to, kad mėgstame neformaliai vertinti – „tai užkampis“. Juk kur kas smagiau yra gyventi ir dirbti „sostinėje“, o ne „Kalvarijoje“. Ar ten bent kino teatras ar prekybos centras yra? Ir nesvarbu, kad Vilniuje negalite sau leisti į kino teatrą nueiti su visa šeima ar bent jau ne dažniau nei kartą per pusmetį.
Kita vertus, toks požiūris turi ir objektyvų pamatą. Lietuvoje atskirtis tarp savivaldybių jau eilę metų didėja. Naujausios „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto atliktos savivaldybių analizės duomenimis, pirmaujančios didmiesčių savivaldybės pagal daugelį ekonominių ir socialinių rodiklių – vidutinį darbo užmokestį, vidutinės senatvės pensijos dydį, nedarbo rodiklius, veikiančių ūkio subjektų skaičių, gyventojų amžiaus vidurkį ir kt. – vis labiau tolsta nuo probleminiais vadinamų rajonų. Todėl persikraustymas dėl didesnio darbo užmokesčio ar specifinės specializacijos reikalaujančios darbo vietos gali reikšti gana ryškų socialinio ir kultūrinio gyvenimo pasikeitimą, kuris daugeliui nėra priimtinas.
Antras pretekstas pasiūlymo atsisakyti yra nuosavas būstas. Lietuva patenka tarp pirmaujančių šalių pagal nuosavame būste gyvenančių gyventojų dalį – čia 2011 m. duomenimis, būstą nuomojo tik 6.9 proc. gyventojų. Taigi nuosavą būstą Vilniuje turinčiam gyventojui gali būti gana sunku nuspręsti gyventi ir dirbti išvykti į Kalvariją, o nuosavybę Vilniuje parduoti ar išnuomoti – „juk nuomininkai gali jį nusiaubti“. Todėl Lietuvoje kur kas populiariau gyventi viename mieste, o dirbti – kitame..
Su tokiu sėslumą lemiančiu veiksniu Vakarų Europos šalyse susiduriama gerokai rečiau. Štai, pavyzdžiui, Šveicarijoje nuosavame būste gyvena tik 44 proc. gyventojų, Vokietijoje – 53 proc. Tuo tarpu lietuvis visus „už“ ir „prieš“ apsvarstęs, lieka ten, kur buvęs. Na, arba renkasi tarptautinę migraciją. Juk jei jau viską palikti, tai bent trumpam ir už laukiamai labai didelius pinigus.
Kyla klausimas, kodėl palikti būstą ir iškeliauti į kitą Lietuvos vietą nesinori, tačiau išvykstančiųjų į užsienį skaičius išlieka ženklus? Atsakant į šį klausimą, galima remtis Statistikos departamento skelbiamais deklaravusių savo išvykimo asmenų apklausos duomenimis. Jie rodo, kad pagrindinė lietuvių emigracijos priežastis visais laikais buvo darbas. Tiesa, gerėjant ekonominei situacijai šalyje (nuo 2006 m.) išvykstančių dirbti buvo kiek mažiau ir statistikoje procentine išraiška ėmė ryškėti išvykstančiųjų dėl šeimyninių aplinkybių dalis. Vis dėlto sunkmetis padarė savo. 2009-aisiais tokią išvykimo priežastį įvardijo 87 proc. išvykimo nedeklaravusių emigrantų – daugiau nei bet kuriuo metu nuo duomenų rinkimo pradžios 2001 m. Taigi važiuojame paskui pinigus, tačiau nuosavus namus sutinkame palikti tik už kelis kartus didesnį atlygį.
Nesame JAV, kur yra dviženklė vidinės migracijos statistika, o kiekvienoje valstijoje yra po didmiestį ar kelis, kuriuose gali kurti įvairiomis prasmėmis kokybišką gyvenimą. Tačiau net ir JAV turi kukurūzų, bulvių, kaubojų, kaktusų ir kitokias valstijas. Judėti tarp jų - yra žmogaus pasirinkimas, o jį palengvina neprisirišimas prie nekilnojamojo turto. Kita vertus, kodėl dauguma Lietuvos savivaldybių neatranda ir nepropaguoja savo išskirtinumų, neturi kryptingai formuojamo įvaizdžio? Galbūt tuomet nebus taip gėda pasakyti, kad kraustaisi į Kalvariją ir rečiau teks atsakinėti į klausimus, kur ji.
Norėti gerai gyventi – ne nusikaltimas. Kaip ir tiesa tai, kad gyvenimas susideda ne tik iš pinigų bei darbo. Nors šalyje, kai vidutinis atlyginimas savivaldybėse skiriasi net 700 Lt, gyvenimo kokybė akivaizdžiai netolygi, tačiau ir šiame kontekste kartais piktinamės bergždžiai, kad pas mus nėra galimybių susikurti gyvenimo gerovės ir dėl to kaltas vis kažkas kitas. Neretai pamirštame, kad ne visuomet esame linkę patys pastangomis prisidėti prie savo gerovės kūrimo, ryžtis kažko atsisakyti, keisti ir keistis.
Odeta Bložienė, „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė
