Kai iki algos pritrūko 100 litų, nuėjau ir pasiskolinau pas draugę. Tačiau kai su ta pačia drauge vėluodamos bėgome link autobuso, jo durys užsitrenkė prieš pat nosį. Laiko, tų kelių sekundžių, deja, niekas nepaskolino.
Vieną dieną suvokiau, kad sukuosi kaip voverė rate: nespėdama tobulai pasidažyti, valgydama parduotuvėje pirktus koldūnus, bijodama pasižiūrėti į savo vešančias kojas (ir kodėl tie plaukai taip greitai auga ne ten, kur reikia...) ir su pavydu vartydama mados žurnalų puslapius – na, kaip jos sugeba išlikti tokios gražios, pasitempusios ir nepriekaištingos? Nejaugi aš iš tikrųjų tokia niekam tikusi? Negana to, kad piniginėje nuolat švilpauja vėjai, tai dar ir lakstau liežuvį ant peties iškišus, tačiau nieko prasmingo nenuveikiu... Kur dingsta laikas?
Po ranka pasitaikė knygelė apie pinigų taupymą. Tiesą sakant, vis numesdavau ją į šoną, kuo toliau nuo savo akių, kad mano nuodėmės nebadytų man akių. Tačiau, kai eilinį kartą iš draugės pasiskolinau 100 litų iki algos, suspaudžiau kumščius, sukandau dantis ir nutariau – gana, nuo šiol turėsiu ne tik pinigų, bet ir laisvo laiko sau. Taigi...
Susiskaičiuok išlaidas. Kiekvieną dieną visą savaitę registravau, ką darau ir kiek tam skiriu laiko. Aišku, atrodžiau kaip nukvakusi darboholikė, kuri fiksuoja kiekvieną savo atliktą darbą. Bet buvau nuoširdžiai nustebusi. Dvi valandas (!!!) prapliurpiu „skype“ įvairiausiais nereikšmingais reikalais: išklausau visą istoriją, kaip mano draugės mergaitė susilaužė koją, kokią infekciją pasigavo kiekvieną dieną vis kita liga serganti bendradarbė, o kur dar plepesiai apie nieką ir juokingi vaizdeliai bei animaciniai filmukai, kurių prisiunčia per dieną draugai. Būtinai (!!!) nepaisant savo amžiaus turiu bent dešimt minučių pakalbėti su mama, nes kitaip ji pagalvos, kad ją esu pamiršusi. Rytinė kava, priešpietiniai sausainiai, popietinė kava, pyragiukas gimtadienio proga. Po viršvalandžių kompiuteris išjungtas, o galva pilna šlamšto, ko dar nesi padariusi ir kas nusikėlė į rytdieną. Na, o vakare žlibinėdama po parduotuvę sugaištu beveik valandą... Jau nekalbu apie išleistus ten pinigus: atėjai nusipirkti pieno, o išeini vos patempdama krepšius. Totalus košmaras... Pavalgyt, paruošti maistą kitai dienai, nusipraust, paplepėt, nusirengt, apsirengt, išskalbti, išlyginti – o kur laikas sau? Ir vėl ryte nuėjau į darbą nenulakuotais nagais.
Planuok pinigus. Na, ką tu gali, žmogau, suplanuoti, jei nuolat atbėgi į darbą be makiažo, su drėgnais plaukais, su viena pirštine (nes kitą pamečiau bėgdama) ir vis tiek sugebi pavėluoti. Aišku, galima griebtis pasiteisinimo, kad aš esu Žuvys-Dvyniai-Gyvatė ar dar koks kitas 13-tasis Zodiako ženklas,
kuriam nelemta kitaip gyventi. Galima kiekvieną dieną kaltinti vis tą patį autobusą, kuris kiekvienąkart užtrenkia prieš pat nosį duris (ir atkaklus gi tas vairuotojas!) ir būtent dėl jo aš vėluoju į darbą. O gal vis dėlto reiktų nuleisti galvą ir tyliai sušnibždėti: „Taip, aš šiandien nesugebėjau išsiridenti iš lovos laiku... nes man staiga taip pagailo savęs, o pagalvės tokios minkštos...“ Todėl pasinaudojau vienos žurnalistės patarimais ir susirašiau, ką turėsiu nuveikti ryt. Ne, nesumąsčiau, žiūrėdama į dangų ir neįsirašiau tai į savo kompiuterį ar išmanųjį telefoną – bet taip paprastai, su paprastu tušinuku ant balto lapo, kad visuomet matyčiau sau prieš akis. Tai savotiškas bizūnas. Iš pradžių atrodo: „Vaje! Negi tiek gali atlikti toks vargšiukas mažas žmogeliukas kaip aš? Tokia trapi laike nesiorientuojanti būtybė?!“ Tada imi skubėti, nes juk nespėsi. Ir po truputį viskas stojasi į savo vietas. 18 val. Pakylu nuo stalo. Apsivelku paltą. Einu pro duris. Valio! Aš tai padariau!
Išleisk ne daugiau nei uždirbi. Manau, kad visi esate patekę į tokią situaciją, kai turite ribotą pinigų kiekį, tačiau nenorite to prisipažinti aplinkiniams. Taigi, tenka įjungti tą smegenų pusrutulį, kuris greitai geba suskaičiuoti, kiek gali išleisti: tarkim, staiga imi laikytis dietos per pietus su kolegomis, ir šiandien valgai tik sriubą. O kaip su laiku? Jei esate dalyvavę olimpiadoje, tikriausiai kuo puikiausiai žinote, kad užduotis turi atlikti per nustatytą laiką: visų pirma atlieki lengvai suprantamas užduotis, tada sunkesnes, o tada jau žvilgčioji į laikrodį, ar liko laiko pasitikrinti, t.y. laisvo laiko. Skambutis. Pieštukai sudėti. Tą patį galiu puikiai pritaikyti ir darbe: privalau suspėti iki tam tikros valandos ir tam tikros minutės, kitaip – negalėsiu paskambinti savo draugei ir papliurpti apie jos naują meilužį, negalėsiu suvalgyti saldaus pyragaičio prie kavos, negalėsiu pasiklausyti sklandančių gandų apie naują redaktorę biure. Ech... Sudėtinga ta dieta.
Naudingi ir nenaudingi pirkiniai. Juk žinote, kad nuėjus į parduotuvę kartais prisiperkama to, ko reikia ir ko nereikia: akcijinio šampūno, kurį kartą panaudojusi supranti, kad turiu atiduoti kažkam kitam; sausainių, kurie ne tokie jau skanūs, kad valgytum pati, todėl pavaišini kitą dieną kolegas darbe... Taigi, dėl kai kurių išleistų pinigų gailiesi, o kai kuriuos pateisini. Na, su laiku tokios pat paralelės nelabai galima išvesti, tačiau yra dalykų, dėl kurių gaila praleisto laiko, o kai ką norėtum pakartoti dar ir dar. Pirmas dalykas, jei negali kažko pakeisti, tai nereikia ir nervintis: įsivaizduokite, kad sėdite autobuse – ar jūs nervinsitės, ar ne, jis nevažiuos greičiau. Tad neverta tokio laiko ir gailėtis. Jei gaila laiko praleisti su savo nukvakusia vaikystės drauguže – neikite pas ją į namus, išsitempkite į miestą, išgerkite kavos ir tuomet nereikės kankintis ilgai žiūrint į laikrodį, kada iškeps jos ypatingai marinuotą vištą ir nereikės nervintis dėl to, kad jos vaikai baigia ištąsyti jūsų viso rankinuko turinį... Loginis ėjimas?
Dieta-pinigai-laikas. Ir pabaigoje. Nežinau, ar kažkas bendro yra tarp šių trijų dalykų. Žinau tik vieną mintį, kurią perskaičiau protingoje knygoje: jei nori pasiekti gero rezultato, tai neturi būti skubus sprendimas. Tai turi tapti tavo gyvenimo būdu.
Ryte nekantriai laukiau ankstesniojo autobuso ir vairuotojas man nusišypsojo vos įlipau pro priekines duris. Draugei mandagiai pasakiau, kad kviečiu ją vakare kavos vietoj to, kad ji padrikai pasakotų apie savo naujus meilės nuotykius „skype“. Vakar pirkau pirkinius griežtai pagal sąrašą, todėl parduotuvėje praleidau vos 20 minučių – liko laiko nusilakuoti nagus.
Ar jūs jau esate pasirengę persukti savo vidinius laikrodžius?
