Dvi keliones: JAV keliu „Route 66“ ir maršrutu „Magadanas - Kaliningradas“, kurias Lietuvos vyrai įveikė motociklais, skiria dešimtmečiai, tačiau jos labai panašios dėl keliautojų užsispyrimo.
„Neturėdamas svajonės neturi dėl ko keltis rytą iš lovos“, - skelbia gražiai išleistos knygos „Svajonės link“ autorius Darius Čibonis. Puikiomis nuotraukomis iliustruotoje knygoje pasakojama, kaip 2007 metais trys Lietuvos vyrai D.Čibonis, Olegas Kovrikovas, Silverijus Baliūnas motociklais pervažiavo Jungtines Amerikos Valstijas iš rytų į vakarus ir grįžo į rytinę pakrantę, iš čia jie pradėjo savo žygį. Iš viso vyrai sukorė 11 tūkst. kilometrų.
Šiame žygyje susivienijo sportinis azartas, turisto smalsumas, savo jėgų išbandymas ir galiausiai ambicijų patenkinimas, kai įgyvendini senokai puoselėtą svajonę. Svajonę, kuriai realizuoti prireikė drąsos, nemenkų organizacinių gebėjimų ir lėšų.
Pietine JAV dalimi
JAV garsėja puikiais greitkeliais, skersai išilgai išraižiusiais krašto teritoriją. Tenai yra, tiksliau, buvo pirmasis asfaltuotas tarpžemyninis plentas, legendomis apipintas kelias „Route 66“, dabar amerikiečių vadinamas visų kelių motina, kirtęs valstybę skersai iš rytų į vakarus, daug pasitarnavęs įsisavinant krašto erdves. Šiandien išlikusios tik atskiros jo atkarpos, naudojamos vietiniam susisiekimui. Jis jau net nepažymėtas šiuolaikiniuose automobilių kelių atlasuose.
Važiuojant išlikusiomis atkarpomis užtinkama senos konstrukcijos degalinių, jaukių senus laikus menančių motelių, net yra „Route 66“ muziejus. Lietuvos keliautojų maršrutas driekėsi pietine JAV dalimi - nuo Atlantos miesto iki San Francisko.
Keliautojams teko kirsti keletą klimato juostų: tai ir Luizianos džiunglės, ir prerijos Tenesio-Misūrio valstijose, ir Didžiojo kanjono kalnai Arizonoje, Mirties slėnis Nevados dykumoje, na, ir Kalifornija su savo didmiesčiais San Francisku ir Los Andželu - angelų miestu.
Pakeliui aplankytas Elvio Preslio muziejus Memfyje, sustota pasilinksminimų mieste Las Vegase, ir, žinoma, Holivude, o grįžtant užsukta į Hjustoną, aeronautikos centrą, lankytasi indėnų rezervatuose ir t.t.
Nesijaučia esantys didvyriai
Į žygį leistasi „pasibalnojus“ gerai žinomos firmos „Harley Davidson“ naujintėlaičius motociklus. Kelionę lengvino gerai sutvarkyta pakelių infrastruktūra - visur degalinės ir moteliai, užkandinės ir restoranai, motociklų priežiūros centrai. Vakarais keliautojų laukė pramogos vietos baruose ir kavinėse, o naktį - patogus poilsis.
Žinoma, sėkmingai baigus kelionę, negali neapimti pergalės džiaugsmas. Bet, kaip baigdamas knygą pažymi autorius, „iš tikrųjų viskas buvo be galo paprasta, todėl nesijautėme esantys didvyriai. Vienintelis dalykas, kuris mus skyrė nuo kitų, buvo kadaise priimtas sprendimas ir ištikimybė savo tikslui.
“
Paskyrimo vieta - Magadanas
Panašiai kadaise manė ir Ramojus Misevičius, parodęs didžiulę ištvermę ir užsispyrimą, siekdamas tikslo. O buvo taip.
1959 metais baigęs Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą R.Misevičius su bendrakursiu Remigijumi Besaspariu, matyt, jaunatviško entuziazmo paskatinti, skirstymo komisijos paprašė paskyrimo dirbti tolimiausiame Sovietų Sąjungos krašte. Ir gavo - Magadaną. Čia, Atkos gyvenvietėje, kalnakasybos įmonės darbuotojams padėjo perprasti čekų gamybos didelio tonažo savivartį „Tatra“, varomą dyzelio variklių. Taigi, padėjo diegti į gamybą tuo metu naujovišką techniką.
Nežinoma, kaip „Tatros“, bet mūsų jaunųjų specialistų entuziazmas dirbti esant žemai temperatūrai greitai atvėso, ir jau 1961 metų viduryje jie nutarė grįžti į Lietuvą... motociklais.
Namo leidosi trise
Kaip ir „Route 66“ keliautojų atveju, į žygį išsirengė trijulė. Prie R.Misevičiaus ir R.Besaspario dar prisidėjo Petras Zitikis, dirbęs medicinos felčeriu Taskano gyvenvietėje, beje, Magadano srities motosporto čempionas. Kilus problemų dėl atostogų derinimo, 1961 metų birželio 4 dieną R.Besasparis su P.Zitikiu išvažiavo dviese, pažadėję laukti R.Misevičiaus... Novosibirske, už 4 tūkst. kilometrų(!).
Pagaliau birželio 15 dieną pasikabinęs per petį šautuvą (kuriuo pakeliui maistui medžiojo kurapkas), įsidėjęs į kuprinę keletą dėžučių konservų, palydėtas Magadano sporto komisaro, Lietuvos link palydėjo ir R.Misevičius. „IŽ-49“ markės motociklo priekyje puikavosi plakatas: „Magadanas-Kaliningradas.“
Kaip pasakojo šio rašinio autoriui kelionės didvyris, pirmi 1,6 tūkst. kilometrų Jakutsko link buvo įveikti be ypatingų nuotykių. Iš Jakutsko, cituoju keliautoją, „... išvažiavau labai nerimaudamas: nežinojau, kokie manęs laukia keliai. Mieste nieko neklausinėjau: dar, ko gero, pasakys, kad neįmanoma pravažiuoti.“
Maršrutas iš Jakutsko driekėsi į pietus, Transsibiro magistralės link. Kelias tais laikais, ypač vasarą, buvo sunkiai išvažiuojamas. Vienu metu po kelias paras trukusio lietaus mūsų keliautojas įstrigo, motociklas sugedo. Iš beviltiškos situacijos išgelbėjo atsitiktinai važiavęs traktorius, kuris motociklą vilko trosu apie 200 kilometrų. Tempiant buvo sulenkti priekiniai amortizatoriai, teko remontuoti. Kurapkos irgi išsilakstė, tad pečius nuspaudusį šautuvą teko padovanoti pirmam sutiktajam.
Reikėjo butelio vandens
Pagaliau buvo pasiekta Transsibiro geležinkelio magistralė ir greta esantis Nevero miestas. Nuo Jakutsko nuvažiuotas menkniekis - tik 1,2 tūkst. kilometrų. Čia vietos sporto komiteto aktyvistai keliautoją sutiko entuziastingai, matyt, veikė sporto komisarų ryšys.
Užuot pasukęs į vakarus, Lietuvos link, mūsų keliautojas patraukė į rytus, mat jam Vladivostoke būtinai reikėjo pasisemti į butelį Ramiojo vandenyno vandens.
Priminsime, kad 1960 metais grupė dviratininkų iš Lietuvos pasiekė Vladivostoką, ir iš savo atgabentų butelių išpylė į Ramųjį vandenyną Baltijos vandenį.
Na, nuo Nevero iki Vladivostoko viso labo 2 tūkst. kilometrų, be to, tuo metu tarp Nevero ir Šimanovskio buvo 100 kilometrų ruožas, kur vasarą išvis nebūdavo jokio kelio. Todėl R.Misevičiui teko važiuoti palei geležinkelį einančiais šunkeliais, šienautojų pramintais takeliais, o kartais rioglintis ant pylimo ir kratytis pabėgiais. Vėl buvo sulenkti priekiniai amortizatoriai, vėl remontas. Galų gale pravažiuoti Blagoveščenskas, Birobidžanas, Chabarovskas ir Vladivostokas. Nuo Magadano nuvažiuota apie 5 tūkst. kilometrų. Pailsėta, įsigytas naujas kombinezonas, kerziniai batai, į butelį pasisemta Ramiojo vandenyno vandens, ir vėl į kelionę... traukiniu iki Čitos srities prieigų.
Lėtas, bet užsispyręs
Čia vėl „pabalnotas“ ižas, ir per Rytų bei Vakarų Sibirą, per Uralo kalnus priartėta prie Maskvos. Tiesa, Novosibirske R.Misevičius vietoj savo „bendražygių“ rado raštelį, kad sulūžo R.Besaspario motociklas ir jis į Lietuvą išvažiavo traukiniu, o P.Zitikis kažkur dingo. Kai iki Maskvos liko 50 kilometrų, sugedo motociklo variklis, remontui teko sugaišti pusdienį, todėl miestą keliautojas pasiekė tik po vidurnakčio. Iškilmingas sutikimas žlugo, tad liko pasukti namų link. Per dieną pasiektas Minskas (variklis vėl dirbo gerai), čia pat ir Vilnius. Pailsėjus nuvykta į Kaliningradą, sporto komisarui stebint į Baltijos jūrą išpiltas Ramiojo vandenyno vanduo.
Iš viso nuvažiuota 15 tūkst. kilometrų, kelionė truko 2,5 mėnesio, sudilo du kombinezonai, trys poros kerzinių batų.
Šio rašinio autorius asmeniškai pažinojo R.Misevičių. Tai buvo lėto būdo žmogus. Kiek lėtas, tiek ir užsispyręs. Keliautojui ir į galvą neatėjo mintis smulkiau aprašyti savo įspūdingą kelionę, ją propaguoti. Paklaustas, kaip vertina savo, neperdėtai sakant, žygdarbį, atsakė: „Jo nebekartočiau...“
Rimvydas RACĖNAS
