Akivaizdu, kad toks nenuoseklumas rodo, jog Kremlius yra nepatenkintas karo eiga. Tačiau sprendimas perduoti invazijos vadeles ginkluotųjų pajėgų vadui generolui Valerijui Gerasimovui traukia akį ir dėl kitų priežasčių.
Vos po trijų mėnesių vadovavimo generolas Sergejus Surovikinas buvo pažemintas iki vieno iš trijų pavaduotojų. Tai kelia akivaizdų klausimą, ar, karui artėjant prie niūrios vienerių metų ribos, atsiras kokių nors pokyčių rusų strategijoje.
Aviacijos ir kosmoso pajėgų vadas S. Surovikinas užsitarnavo slapyvardį „Generolas Armagedonas“, kai 2016 m. įsakė iš oro sunaikinti Sirijos miestą Alepą, kad palaužtų sukilėlių pasipriešinimą. Ši ataka lėmė kiek vėliau tais pačiais metais įvykusį Sirijos miesto žlugimą.
Galima daryti išvadą, kad panašūs bandymai palaužti Ukrainą sprogdinant jos energetinius tinklus, atrodo, žlugo, o Vakarai vis labiau tiki, kad Maskvai trūksta tokioms operacijoms būtinų valdomų raketų.
Įdomu tai, kad kai kurie Rusijos karo tinklaraštininkai, kurių pasisakymus seka Vakarų ekspertai, į pokyčius žiūrėjo ypač ciniškai. „Dėmenų vietos pakeitimas nekeičia jų sumos“, – rašė vienas jų.
Tačiau net ir tai nėra taip nauja, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Balandžio pabaigoje V. Gerasimovas išvyko į frontą asmeniškai prižiūrėti prasiveržimo į Iziumą – tai parodė Kremliaus nepasitenkinimą vietos vadų veikla. Ukrainiečiai sužinojo apie V. Gerasimovo buvimą ir, manoma, kad jis buvo sužeistas, kai buvo susprogdinta vadavietė.
Bet kuriuo atveju, Rusijos prezidentas gana atidžiai prižiūri karinę strategiją ir, pasak Vakarų žvalgybos, dalyvauja priimant brigadų ir net batalionų lygmens sprendimus. Tačiau (ir tai labai padeda Ukrainai) ekspertai sako, kad didysis V. Putino planas dažnai yra neaiškus arba nesuprantamas.
Edas Arnoldas iš „Royal United Services Institute“ ekspertų grupės teigia, kad Rusija kenčia nuo vadovavimo ir kontrolės trūkumo.
„Politiniai tikslai yra susimaišę, – minėjo jis, prisimindamas V. Putino nesuvokiamą tikslą „denacifikuoti“ Ukrainą, – Toks tikslas negali būti paverstas kariniu tikslu.“
E. Arnoldas pažymi, kad karo pradžioje daugeliui Rusijos karių nebuvo pasakyta, kokia yra tikroji jų misija. Dabar vis dar neaišku, koks yra galutinis Rusijos tikslas, nes jos pajėgos akivaizdžiai negali užkariauti Ukrainos ar net viso Donbaso, nepaisant jau kelis mėnesius trunkančių kovų Bachmute ir netoliese esančiame Soledare.
Labai tikėtina, kad naujausias pertvarkymas yra politinis, nes jis įvyko kaip tik tuo metu, kai Jevgenijaus Prigožino privati karinė grupė „Wagner“, atrodo, pagaliau įsitvirtina Soledare. Kaip praeitą savaitę ne itin taktiškai pareiškė pats J. Prigožinas: „Niekas, išskyrus „Wagner“, nedalyvavo Soledaro puolime.“
Po beveik 11-os mėnesių karo Rusijos pajėgos taip nusilpo, kad, Vakarų skaičiavimais, „Wagner“ kariai sudaro ketvirtį (ar net didesnę dalį) Ukrainoje esančių Rusijos kovotojų.
J. Prigožinas ir S. Surovikinas yra sąjungininkai, kurie, daugelio manymu, tikisi užgrobti Kremliaus karinę V. Gerasimovo ir jo tiesioginio viršininko, gynybos ministro Sergejaus Šoigu, instituciją.
Knygos apie karinių operacijų politiką „Comand“ autorius seras Lawrencas Freedmanas teigė: „Įtariu, kad tai yra senosios gvardijos žingsnis prieš Prigožino-Surovikino ašį, kurį įkvėpė „Wagner“ propaganda apie Soledaro ir Bachmuto mūšius bei skundai dėl V. Gerasimovo paramos stokos.“
Tai leidžia manyti, kad V. Putinas bando subalansuoti įtampą tarp „Wagner“ ir reguliariųjų karinių pajėgų, o ne kurti kokią nors naują karinę strategiją.
„Faktas, kad V. Putinas ir toliau bando naujus vadovavimo formatus, rodo, kad jam yra sunku rasti sprendimą, kad pasiektų tai, ko nori“, – pridūrė L. Freedmanas.
