Pokalbis apie šį bei tą su rašytoju Tomu Arūnu Rudoku (nuotraukoje) naujutėlaitės knygos skambiu pavadinimu „Pornomūza“ pasirodymo proga
Apie knygą
Su Tomu A. Rudoku mudu seni bičiuliai, ir vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Todėl, sutarę susitikti jaukioje Vilniaus senamiesčio kavinėje, į susitikimą abu atėjome pusvalandžiu anksčiau. Tačiau išsiblaškę po skirtingus kavinės kampus nepamatėme vienas kito. Tiesiog kantriai lūkuriavome ir tiek. Galbūt apskritai tądien nebūtume susitikę, jei ne kolega Darius Pocevičius, netyčia užklydęs į tą pačią užeigą ir sėkmingai mus subūręs krūvon.
Nedelsdamas įjungiau diktofoną ir paprašiau papasakoti apie naująjį (kišeninį!) romaną „Pornomūza“. Tačiau apie savo kūrinį T. A. Rudokas nebuvo linkęs kalbėti, jis pasakė tik tiek: „romane viskas parašyta.“ „Apie knygą aš tau nieko nesakysiu. Nieko! Supratai?“ – vėliau tepridūrė, ir skaudžiai prisiminė metus, praleistus „kurorte“ (šitaip švelniai rašytojas pavadino pataisos darbų koloniją Kybartuose), o konkrečiau – apie paras karceryje. Neslėpdamas apmaudo T. A. Rudokas kalbėjo, kaip tekdavę leisgyviam grįžti su visa savo manta, o tai būdavę ypač sudėtinga, mat per paras, praleistas karceryje, nuteistasis palengvėdavęs bent penkiolika kilogramų ir visiškai netekdavęs jėgų.
Meluočiau sakydamas, kad autorius buvo visiškai abejingas savo knygai. Anaiptol. Jis mikliai atėmė maniškį romano egzempliorių ir čia pat pardavė šiuo metu neveikiančios „Suokalbio“ kavinės senbuviui, kuriam niekada netrūksta šlamančiųjų. „Tenka pačiam pardavinėti knygas. Juk žinai, kokie dabar honorarai“, – paaiškino. O kai paprieštaravau, kad jis pardavęs maniškį egzempliorių, pažadėjo kitą dieną grąžinti. Beje, prasitarė jau pardavęs keturias knygas po 10 litų.
Apie žmones
„Sėdint kolonijoje, Jurgiui atrodė, kad laisvėje bus viskas kitaip. Tačiau jis pats pasikeitė, o pasaulis – ne. Žmonės liko tokie patys. Arba tapo dar blogesni“, – rašoma „Pornomūzoje“. Tiek romano herojus Jurgis Mitkis, tiek ir kūrėjas piktinasi niekaip neišsenkančia mūsų visuomenės agresija. T. A. Rudokas pasakojo, kaip kartą jam teko muštis su gatvėje sutiktu nepažįstamu rusu. Šis teigęs, jog dangus yra žydras. „Ne, – juokais paprieštaravo Tomas, – dangus nei žydras, nei mėlynas, jis yra giedras!“ Ir to pakako, kad įsižiebtų konfliktas...
Apie pagirias
Degtinę su kava maišiusio ir tokį kokteilį uoliai vartojusio pašnekovo pasiteiravau, kaip jis ginasi nuo pagirių. Jeigu visiškai nėra pinigų, tuomet tenka gerti vandenį iš krano, – T. A. Rudokas atviravo, — nors paprastai keturiomis ropojąs iki kiosko ir pasistengiantis kaip nors įsigyti butelaitį dantų eleksyro, populiaraus tarp pigių svaigalų vartotojų. Jeigu pinigėlių nėra, troškulio kamuojamam rašytojui tenka pasitelkti savo iškalbą bei vyrišką žavesį. Tačiau ginantis nuo pagirių nepakanka tik įsigyti svaigalų, reikia dar kaip nors išsisukti nuo „bendražygių“, kurių prie kiosko dažniausiai netrūksta. Pamaniau, kad jeigu žmogus nuolat vartoja skystį skalauti dantims – jo dantys turėtų būti ypač sveiki. Į tai T. A. Rudokas atsakė: „Neturiu aš jokių dantų iš viso!“
Apie krepšinį
Tomas lyg tarp kitko pasigyrė turįs rusišką laikrodį, kuris taip ir vadinasi: „Laikas.“ „Na, kas man dar liko? – tęsė jis, toliau vardydamas savo kuklų turtą. – Lova ir televizorius. Dar turiu rašomąją mašinėlę, šimtą šratinukų ir krūvą popierių. Dar nepaminėjau knygų ir spintos. Kad tu žinotum, kiek man knygų išnešė!..“ Čia reikia pastebėti, kad T. A. Rudokas netrukus privalės palikti butą, kuriame iki šiol gyveno, mat jo amžinatilsį tėvas, poetas Vytautas Rudokas, mirdamas butą paliko savo seseriai. Tiktai keltis Tomas, regis, neturi kur...
Su T. A. Rudoku kalbėjomės per patį Europos krepšinio čempionato įkarštį, prieš Slovėnijos ir Lietuvos rinktinių dvikovą. Skeptikai tądien abejojo, jog mūsiškiai sugebėsią įveikti slovėnus. Ką tik suskaičiavusio savo turtus rašytojo pasiteiravau, ar jis statytų už Lietuvos pergalę, jei taip – tai kokią sumą. Šis dalykiškai atrėžė už Lietuvos krepšininkus galįs pastatyti savo vyrišką pasididžiavimą. Ką gi, kaip žinome, jis neprašovė.
Apie vaikus ir moteris
Kalbantis T. A. Rudoko nuotaika dažnai keisdavosi. Jis tai prasilinksmėdavo, tai vėl surimtėdavo, o kalbėdamas apie tris savo sūnus nuo trijų buvusių žmonų – net susigraudino. Du sūnūs gyvena Vakaruose (Lietuvoje likęs tik jaunėlis). Rašytojas pasakojo susirašinėjantis su atžalomis, sapnuojantis juos ir nekantraudamas laukiantis jų grįžtant į Lietuvą.
Tomas kaip mat pagyvėdavo išvydęs merginą ar moterį. Kiekvienai gatvės praeivei ar kavinės lankytojai jis negailėjo šiurkščių komplimentų bei originalių, tik jai skirtų epitetų (pvz., musulmonė, blondinė, telyčia ir taip toliau) ir kaip mat nurodydavo, kur vienai ar kitai merginai vertėtų keliauti (pvz., į Iraką, stotį, tvartą ir panašiai). Todėl didelis dėmesys moterų giminei paskatino mane padaryti paprastą išvadą. „Tau patinka moterys...“ – tarstelėjau pašnekovui. „Ką! – pasipiktino šis ir sušuko, – aš nekenčiu moterų!“ Tai pasakęs, T. A. Rudokas netruko atsidurti dailioje trijų merginų draugijoje ir dingo kavinės patamsiuos. Pokalbis buvo baigtas.
