Pulkininkui niekas nerašo, anot GGM. Mes parašėme, nes pulkininkas verkė. Visada smagu skaityti svetimus laiškus, mums ir rašyti buvo smagu. Kartais sėdi rašyt laišką – parašai romaną. Kuo čia ne romanas? Figūrantai vis tie patys, iš puslapio į puslapį, siužetas atsegamas saga po sagos, dialogas veržlus. Finalas, žinoma, liūdnas.
Viename laiške adresantė išmėto kambario daiktus, kitame adresatas bando surinkti. Ir atvirkščiai. Viename laiške mes sapnuojam, jog skraidom, kitame jau skraido Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jei skaitydami rėksit – kažkur ne ten sapnuojat, verskit puslapį. Ilgai sapnuoti ne ten – nėra stilinga. Mūsų paštas – (ir) tam tikra sapnų gaudyklė su epicentru ten.
Pulkininkas ilgai ir rūsčiai skaitys, lyg partitūras, po to užvers knygą ir, bandydamas užpūsti ant stalo degančias dvi žirafas, pamatys, jog jo lūpos užsiliepsnojo. Na, nieko baisaus, nuo tokių knygų dar ne taip atsitinka. (Kęstutis Navakas)
Knygoje 48 laiškai – 14 adresuotų vyrui, bet prasidedančių štai taip: „Mielas drauge, Jūs kaip pelargonija“, 20 adresuotų žmogui ir prasidedančių taip: „Labas, žirafa tu“, 8 laiškuose kalbama apie maratus voniose su aukštakulnėm basutėm, 2 apie sukneliuotąjį Cortázarą, 16 – šnipo laiškų, 14 jų liūdni (sakydama „liūdni“, turiu galvoje švarką, žlugtą, piestą ir tą liūdną r žodyje „arklys“); 19 meilės laiškų (sakydama „meilės“, turiu galvoje rankas kišenėse ir nykščius ausyse), 8 laiškai skatina mąstyti, 16 laiškų skaitant nesvarbu, skatina tai mąstyti, ar ne; 3 iš jų būtų lengva išversti į portugalų kalbą, 2 – į visas kitas. (Akvilė Žilionytė)
