Baigiantis praėjusių metų gruodžiui dviem „Tauragės kurjerio“ atstovams išpuolė laimė pasigrožėti Pašiliuose (Panevėžio rajonas) auginamais stumbrais. Grupės žurnalistų ir juos lydėjusių aplinkosaugininkų pasimatymą su daugiau kaip prieš pusantro šimto metų Lietuvoje išnykusiais ir prieš keletą dešimtmečių pradėtais pusiau laisvėje auginti stumbrais surengė Aplinkos ministerija.
Įspūdis – nepakartojamas
Važiuodami į stumbryną neįsivaizdavome, kaip mes pamatysime šiuos laukinius gyvūnus, gyvenančius 50 hektarų aptvertame plote. Ar jie teiksis pasirodyti? Mus pasitikusiam stumbryno vadovui Rytui Papšiui pasiūlius visiems lipti į viršum aptvaro įrengtą apžvalgos aikštelę, dairėmės į tolumoje vos įžvelgiamus didžiulius gyvūnus, galvojome, kad ilgai teks laukti, kol stumbrai prisiartins. Bet stumbryno vadovui įėjus į aptvarą gyvūnų banda kažkodėl pamažu pajudėjo link apžvalgos aikštelės.
– Greitai jie bus čia, – žinodamas savo augintinių įpročius, patikino Rytas, atnešė didelį krepšį cukrinių runkelių ir ėmė juos mėtyti į aptvarą.
Banda stumbrų lėtai, lyg sulėtintame filme, judėjo link mūsų. Žvelgiant į stambius senovinius gyvūnus visa kita tarsi nutolo, galėjai pasijusti lyg būtum nusikėlęs šimtus metų atgal, kai Lietuvos miškai buvo pilni šių gyvūnų. Įspūdis – nepakartojamas.
Bandoje – matriarchatas
Didžiuliams, daugiau kaip toną sveriantiems gyvūnams pamažu oriai artinantis prie apžvalgos aikštelės Rytas pasakojo, kad stumbrų bandoje vyrauja matriarchatas, jai vadovauja vyriausia ir stipriausia patelė, visi kiti jai turi paklusti. Be to, bandoje laikomasi hierarchijos – visur pirmenybė teikiama stipriausiems. Tuo akivaizdžiai galėjome įsitikinti, kai stumbrai priartėjo ir ėmė doroti cukrinius runkelius. Kol nėra daug sniego, šie gyvūnai nešeriami, jų mėgiami cukriniai runkeliai – tik priviliojimui. Šiaip jie patys susiranda maisto – žolių, gilių, šakelių. Kai žemę uždengia sniego patalai, aptvare laikomi gyvūnai šeriami šienu, grūdais, šakniavaisiais.
Keliolikos stumbrų bandoje – įvairaus amžiaus gyvūnai, tarp jų – ir vienas mažylis, kurį Giedrė atsivedė tik pirmosiomis gruodžio dienomis. Mažylis visur sliūkino paskui mamą virtuliuodamas. Pasak stumbrininko, patelė prieš atsivesdama jauniklį slepiasi tankmėje, iš jos išlenda tik po keleto dienų, vedina vaikeliu. Jauniklius augina patelės, o auklėja visa banda.
– Saugo, kad elgtųsi tinkamai – negulėtų saulėkaitoje ir neperkaistų, nesišlapintų upelyje, iš kurio banda geria. Kartais nors ir atsargus auklėjimas ragais pasibaigia tragiškai, – pasakojo Rytas.
Tačiau nors stumbrų bandoje laikomasi hierarchijos, vedlės mažylio niekas nedrįsta auklėti, jis auga išlepintas.
Kad stumbrai laikosi hierarchijos, galėjome įsitikinti stebėdami, kai jie prie pat apžvalgos aikštelės graužė cukrinius runkelius. Didieji vijo į šalį mažesnius, vidutiniokai – dar mažesnius. Nereikėjo net vyti, vos prisiartinus didesniam gyvūnui mažesnis pasitraukdavo į šalį. O mažiausieji turėjo laukti, kas liks nuo didesniųjų ne tik dėl tvarkos bandoje, bet jie savo mažais snukučiais nesugebėjo apžioti didžiulių cukrinių runkelių, laukė nuograužų.
Lietuvoje stumbrai išnaikinti daugiau kaip prieš pusantro šimto metų
O Giedrės mažylis, panašus į rudą veršiuką, tik ilgesnėmis kojomis, dar mintantis motinos pienu, net nebandė šio skanėsto, strapaliojo paskui mamą. Norėjosi jį paglostyti, pakutenti jam už ausų, paliesti rudą snukutį, kurį jis nuolat laižė juosvu liežuviu.
Stumbrininkas iš tokio noro tik pasijuokė:
– Pabandykite!
Rūpėjo sužinoti, ar daugelį metų stumbrynu besirūpinantis miškininko išsilavinimą turintis Rytas nėra įsitaisęs kokio nors numylėtinio.
– Man labiau patinka, kai mane myli, – pasišaipė jis ir paaiškino, kad šie gyvūnai nėra linkę draugauti su žmonėmis.
Stumbrai – didžiausi Europos gyvūnai. XVI amžiuje jie buvo paplitę visoje Europoje, medžiojami maistui. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas stumbriena maitino savo kariuomenę.
Šiuo metu jų belikę apie 4 tūkstančius, 1,5 tūkstančio gyvena aptvaruose, 2,5 tūkstančio – laisvėje. Lietuvoje paskutinis stumbras sumedžiotas 1854 metais. Stumbrai įrašyti į tarptautinę Raudonąją knygą. Pusiau laisvėje jie Lietuvoje vėl pradėti auginti beveik po šimto metų nuo išnaikinimo. Išauginti Belovežo stumbrų palikuonys paleisti į laisvę.
Laisvėje sunkiai išgyvena
Pašiliuose stumbrynas įsteigtas 1966 metais. Nelaisvėje 1971 metais gimęs pirmasis stumbriukas buvo pavadintas Giriniu, todėl pagal tradiciją visų vėliau Pašiliuose gimusių stumbriukų vardai turi prasidėti skiemeniu „Gi“. Per trisdešimt penkerius metus stumbryne gimė 140 stumbriukų, 70 buvo išleista į laisvę. Šiuo metu Pašilių stumbryne gyvena 21 gyvūnas. Stumbrai vidutiniškai gyvena 18–20 metų.
R.Papšys pasakojo, kad į aplinkinius miškus kasmet paleidžiama po keletą ūgtelėjusių jauniklių.
Iš pradžių jie laikosi netoli stumbryno aptvaro, vėliau susiranda po aplinkinius miškus klajojančią bandą. Po Panevėžio, Kėdainių ir Radviliškio rajonų miškus klajoja keturios stumbrų bandos. Kai banda tampa gausesnė, nuo jos dalis gyvūnų atsiskiria. Laisvėje šie didžiuliai jautrūs gyvūnai sunkiai išgyvena. Nemaža dalis į laisvę paleistų stumbrų tapo brakonierių grobiu arba žuvo. Ūkininkai pasėlius siaubiančiais stumbrais piktinasi ir jų bijo. Vargu ar dabartinėmis sąlygomis, kai nebelikę didžiulių sengirių, pavyks atkurti natūralią šių išskirtinių gyvūnų populiaciją.
Kalbėti apie jų ūkinę reikšmę turbūt neverta, nes sudėtingas ir brangus auginimas – neapsimokėtų stumbrų auginti mėsai, nors ji labai maistinga. Pasak šios mėsos ragavusio R.Papšio, ji panaši į jautieną, tik gerokai kietesnė.
Bet vis tiktai nuostabu, kad yra toks Pašilių stumbrynas, kur galima iš arti pažvelgti į senovinius gyvūnus. Ypač tuo džiaugiasi užsieniečiai, nes sudarytos geros sąlygos – puikūs keliai veda į stumbryną, pasitinka malonus jo vadovas. R.Papšį labai stebina, kad išskirtinė vieta – stumbrynas – kartais panaudojama negeriems darbams – žmonės atvežę palieka savo augintinius, šunis ir katinus.
– Ką darysi, pašeriu ir juos, negi leisi badu stipti, – teigė R.Papšys, šalia stumbryno turintis nuosavą sodybą ir joje gyvenantis su šeima.
Todėl nereikia stebėtis, kad aplink stumbryną vaikšto keletas riebių katinų, prie lankytojų įpratusių šunų, bet į stumbrų aptvarą jie nelenda.
