D R I G A N T A V A S
Stasys VARNECKAS
- Ir kada jūs baigsite zaunyti? Net klausytis atsibodo. Kad nors nauda kokia būtų. Šitaip vienkiemio ūkininką Vacį ir Anskaičių Giedrių suniekino sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. - Negi nežinote, kad mūsų valdžia priekurtė, - tęsė intelektualas. - Ji net bažnyčios varpų negirdi. Taigi, berneliai dobilėliai, geriau patausokite savo liežuvėlius. - Kad jie labai niežti, - pasiskundė ūkininkas Vacys. - Galima, tiesa, ir į tvorą pasikasyti, bet į valdžią geriau. Kritika - gyvenimo druska. Ir cukrus. Vaciui, žinoma, pritarė ir Giedrius. Toji valdžia, sako, taip įsibėgėjo, kad net iš tėvo žiguliuko norėjo pusantro šimto ištraukti. Tik neaišku, kieno druskai ir kieno cukrui. Ačiū Dievui, kažkas susiprotėjo... Bet ar ilgam? Atidžiai klausėsi Banaitis jaunimo samprotavimų, nepertraukinėjo, nes žinojo, kad trukdyti žmogų, nors jis ir paskutinis niektauza būtų, negražu ir nekultūringa. Ir tik tada, kai vaikinai pagaliau išsisėmė ir pritilo, pasakė tokią prakalbą: - Kritikuoti - nesunkus amatas. Kritiku tampa kiekvienas, kuris tik nueina į parduotuvę. O jūs, jei tokie protingi, imkit ir patys sugalvokit, kaip iš tos krizės išsikapanoti? Na, gudruoliai? Ir vienkiemio ūkininkas Vacys, ir Anskaičių Giedrius tylėjo: lyg tyčia nė viena dora mintis į jų galvas nesibeldė. O tuo metu Banaičio plikė vos neplyšo nuo idėjų. Žinoma, protingų. - Pasiūlymų, kaip sklidinai pripilti biudžetą ir krizei užpakalį parodyti, aš, mieli zauniukai, turiu visą šimtą. Tačiau šiandien tik vieną atskleisiu. Ir būtent tą, kuris jums turi rūpėti. Mielais zauniukais pavadinti jaunieji sodiečiai sukluso: ką gi vėl sugalvojo tas Pašilių išminčius? O Banaitis kaip visada kalbėjo trumpai ir drūtai: - Buvo anais laikais toks mokestis, liaudyje "drigantavu" vadintas. Nežinote? Ir iš kur jūs žinosite, užvakar gimę, juolab kad šiandien Pašiliuose ne tik driganto, bet ir nupiepusio eržiliuko nebėra... O aš ir pats tą mokestį gal dešimt metelių mokėjau. Kol pačiutę susiradau, kol vaikelį pasigaminau. Dar neaišku? Paprasta kaip dukart du: neturi įpėdinių - mokėk "drigantavą". Tokiu būdu valdžia du zuikius vienu šūviu nudėdavo: ir biudžetą prisipildavo, ir demografines problemas išspręsdavo. Kas gi norės visą mielą gyvenimėlį tą "drigantavą" mokėti... Banaitis kiek patylėjo, pamąstė ir pridūrė: - Pakanka man tik puse lūpų... Tokio šanso mūsų valdžia nepraleistų. Jaunieji sodiečiai ne juokais išsigando. Negi dar vienas mokestis lyg kokia plyta bumbtels ant jų vargšių galvelių? - Tai gal ženytis, ar ką? - pasakė Vacys ir pažvelgė į tą pusę, kur raudonu stogu švietė gyvanašlės Laimos namelis.
