Dažnai vyresni nei trisdešimties vyrai ir moterys pagauna save mąstant: „Turėjau daug tikslų, pasiekiau beveik viską, apie ką svajojau, tačiau širdyje kažkodėl tuščia. Ir jokio džiaugsmo“.
Kai tokių žmonių paklausi, ką jie mano apie praėjusį laiką, kurio metu siekė išsikeltų tikslų, jie retai išvis ką nors atsimena. Tiksliau atmintyje yra išlikusi formali įvykių chronologija, žmogus ramina save, kad daug padarė, tačiau patys prisiminimai „nešildo“. Čia ir slypi problemos esmė: gyvenimas buvo ne nugyventas, bet nubėgtas, nugyventas skubant, daug ko buvo atsisakyta. O pasiekimai taip ir neteikia pasitenkinimo. Ir netgi vaikai, šeima tampa rutina. Viskas pasiekta, darosi nuobodu, reikia naujų užkariavimų.
Apibendrinant vienus žmones galima priskirti rezultato, o kitus - proceso žmonių kategorijai. Rezultato žmonių psichologijos formavimuisi daro įtaką nuolatiniai reikalavimai iš šalies - visuomenės, tėvų, artimųjų: tu turi pasiekti tą ir tą, kitaip būsi laikomas nevykėliu.
Rezultato žmogus nuolat nepatenkintas tuo, ką turi, nepatenkintas savimi, savo gyvenimo lygiu, jis nuolat lygina save su kitais (kaip, tikriausiai, jį lygino ir tėvai). Todėl visuomet atsiras kažkas, kas neleis jam ramiai gyventi, vers išsikelti vis didesnius tikslus. Ši pozicija pažeidžiama todėl, kad tokiam žmogui ne visuomet pakanka laiko ir noro pagalvoti: ar šie tikslai yra JO? Ir ar tikrai JAM REIKIA turėti tai, ko jis taip atkakliai siekia? Juk kiekvieno žmogaus poreikiai yra skirtingi. Nesuspėjęs pagalvoti, ar jam reikia tokio turto, statuso ar netgi šeimos, rezultato žmogus tampa įkaitu idėjos, kuri iš tiesų prieštarauja jo tikriesiems siekiams.
Visų rezultato žmonių bėda - nuobodulys, nuovargis nuo to, kas juos supa, dažnas partnerių keitimas ir nuostata, kad išorinis pasaulis turi nuolat duoti jam naujus stimulus, pramogas, sukrėtimus. Kažkada Milanas Kundera rašė, kad greitis tiesiogiai proporcingas užmarščiai. Tai reiškia, kad kuo greičiau mes einam per gyvenimą, tuo mažiau atsimenam, tuo skurdesnis mūsų vidinis pasaulis. Tuo tarpu žmogus, kuris nori iš tiesų užpildyti savo gyvenimą, sulėtina žingsnį ir mėgaujasi kiekvienu prisiminimu ir jausmu.
Tuo tarpu proceso žmonės atsiranda iš susidomėjimo savuoju „aš“. Jam principas „pažink save“ nėra tušti žodžiai. Greta domėjimosi savimi, jis jaučia ne mažesnį susidomėjimą ir pasauliu. Jis neskuba, todėl žvelgia kur kas giliau nei rezultato žmogus. Būtent proceso žmogus gali metų metais mėgautis vieno partnerio draugyste ir nežinoti, kas yra nuobodulys. Būtent jis gali porą valandų pasėdėjęs ant sofos sugalvoti genialų sprendimą verslo srityje ir kitą dieną tapti turtingas. Tai jis - likimo numylėtinis, kuriam sekasi, nors iš tiesų jo sėkmės paslaptis labai paprasta: jis niekur neskuba, todėl mato tai, kas svarbiausia, ir gali tinkamai išnaudoti savo sugebėjimus bei galimybes. Jo gyvenimo filosofija paprasta: kiekviena akimirka reikia mėgautis, nes kitos gali ir nebūti.
Nuolatinį rezultatų siekimą bandoma pateisinti neurotine reakcija: žmonės tarsi pabėga nuo savęs, slepiasi už savo pasiekimų, lyg norėdami pasakyti: „jūs negalite turėti pretenzijų man, aš esu už jus pranašesnis, aš viską turiu, gerbkite mane“. Tačiau šios tariamos pagyros iš tiesų yra pagalbos šauksmas. Nes už to dažnai slepiasi baimė: vidinės tuštumos baimė, baimė būti neįvertintam. Vadinasi, toks žmogus nepasitiki savimi - kitu atveju jis gyventų taip, kaip jam norisi. Ir jam būtų nesvarbu, ką mano aplinkiniai.
Tačiau jei nėra vidinio savęs pažinimo, jei viduje nesijaučiama teisiu, nuo savęs tai galima paslėpti siekiant vis naujų ir naujų rezultatų. Kai svarbiausia - nelikti vienam su savimi.
Šaltinis: „Kleo“.
