Penktadienį Vilniuje (Naugarduko g. 41, 10 a., nuo 21 val.) prasidės 24-ių valandų festivalis ir retrospektyva. 24 val. festivalis ir paroda neturi vieno pavadinimo ir vienalyčio vizualinio identiteto – kiekvienas renginio dalyvis kuria individualią renginio programą.
Tarp ne pačių blogiausių pavadinimų variantų vienu metu buvo galima aptikti šiuos: „Menininkai groja gitaromis“, „24 Hour Party People“ (žodyje party pabrėžta art), „Other People's Titles“, „Only Dead Painters“, „Did It Again“ (paskutiniai trys pasiskolinti iš Stefan Brüggemann), „Kiekvienas, kas sugalvoja pavadinimą, yra menininkas“, “The Festival Of Singing Sculptures”, “The Gallery of Guitars Smashed to Make Sound” „Bumsteinas Plays Baldessari Sings Sol Lewitt Karaoke“ ir kt.
Tarp daugelio kitų šio renginio koncepcijų galite rasti ir šią: į šį muzikinį festivalį galime žvelgti kaip į (ironišką) bandymą sujungti dvi mažai ką bendro turinčias šiuolaikinio meno ir populiarių muzikos žanrų (pop, punk, postroko, hip hopo ir kt.) sistemas. Arba šią – koncertas kaip galimybė menininkui tiesiogiai susidurti su savo žiūrovais. Tiesa, šį kartą kaip kūrinio medžiagą (kaip komunikacijos priemonę arba barjerą) menininkai naudos garsą ir save.
Dar vienas Lino Jablonskio plakatas
Performatyvumas ir tai, kad muzika sklinda greičiau nei lingvistiškai ar kitaip koduotos idėjos, įtakoja šio paros trukmės festivalio ir parodos formatą bei renginio sklaidos būdus. Muzika greitai perskrodė Geležinę uždangą, tuo tarpu kitaip įženklintoms idėjoms visada sunkiau įveikti sienas. Vaclovo Havelo manymu, rokas ir visa tai, ką jis simbolizuoja, buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kuri padėjo anksčiau minėtą uždangą išvežti į metalo laužą. Psichogeografas ir atlikėjas Ian Svenonius knygoje „The Psychic Soviet“ teigia, kad Tarybų Sąjungai pralaimėjimus Šaltąjį karą, pasaulį užplūdo „kosminė depresija“. Taikliausiu tokios postsovietinės depresijos epochos simboliu jis laiko DJ yra Dievas kultą, kurį jis tapatina su pasaulyje vis labiau įsigalinčia laisvosios rinkos, neoliberalizmo ir Pasaulio banko dominavimu. DJ kultą Svenonius priešpriešina roko kultui, kuris, jo nuomone, atstojo religiją, todėl kartu su roko eros žlugimu pasaulis vis labiau veržiasi už pavojingos „kosminės depresijos“ ribų.
Dainiaus Liškevičiaus plakatas
Sienų arba ribų tarp muzikos ir šiuolaikino meno suardymas, muzikos kaip masinės komunikacijos priemonės, jos atributų (pasidaryk pats ir Indie kultūra, masiškumas, žvaigždės statusas, šou kūrimas, klausymosi (ne)malonumai, etc.) eksploatacija ir rekontekstualizavimas galėtų tapti vienais iš svarbesnių laikinųjų muzikinių grupių kūrimosi principų.
Panašius tikslus išsiveržti iš pakankamai uždaro meno pasaulio sienų sau kėlė John Baldessari. 1972 metais, praėjus metams po kūrinio „I Will Not Make Any More Boring Art“ sukūrimo, jis sudainavo Sol LeWitt „Sakinius apie konceptualųjį meną“ (1969 m.). Tokiu būdu jis siekė prisidėti prie šių sakinių populiarinimo. J.Baldessario nuomone tam geriausiai tiko POP muzikos erdvė, todėl jis bandė sudainuoti legendinius 35 sakinius panaudodamas vis kitos populiarios dainos melodiją. Laikui bėgant šis Baldessario kūrinys susilaukė naujų jaunosios menininkų kartos reakcijų ir komentarų. Kaip skelbia 33 Sol LeWitto sakinys, „Gerą idėją sunku sugadinti“. Arba kaip sako 21 sakinys, „Vienų idėjų suvokimas atveda prie naujų idėjų“: 2001 m. Pierre Bismuth ir Jonathan Monk sukūrė “John Baldessari dainuoja Sol LeWitt lietuviškai“, 2004 m. Mario Garcia Torres sukūrė „Baldessari sings Sol LeWitt“ karaoke, o 2005 m. Arturas Bumšteinas įrašė „Bumsteinas plays Baldessari sings Lewitt“ instrumentinę versiją. Baldessario atveju jo atliekama POP muzika turėjo išpopuliarinti Sol LeWitto teiginius, tačiau galimi ir kitokie POP muzikos ir modernaus meno santykiai – dažnai menininkai populiarina su jais susijusius muzikantus, o ne atvirkščiai. Įdomu įsivaizduoti, kuo be Andy Warhol būtų buvęs jo Fabrikas ir „Exploding Plastic Inevitable“ vakarai (dalyvaujant „The Velvent Undeground“), arba kaip būtų pasikeitusi Graham Rodney kūryba jei jis ir Jeff Wall nebūtų groję „UJ3RK5“ (skaitosi „You Jerks“). Galima prisiminti ir Oko Yono įtaką iš vis labiau lėkštėjančio „The Beatles“ norėjusiam ištrūkti Johnui Lennonui, su kuria vėliau jis įgyvendino įdomiausias savo karjeroje politines/menines akcijas ir performansus.
24 val. festivalio sceną užims atlikėjai, grupės, performansistai, sabotuotojai, kurių, su retomis išimtimis, nepavadinsi profesionaliais muzikantais. Išaušus festivalis vis labiau panašės į parodinę erdvę. Joje bus galima pamatyti jau nebeegzistuojančios DDD grupės (Darius Bastys, Donatas Jankauskas, Dainius Liškevičius,), Lino Jablonskio organizuotų „Independent Drawing Gig“ muzikinių performansų videodokumentaciją. Kaip ir priklauso "Pasidaryk pats" festivalio tipui, kiekvienas gali tapti aktyviu jo dalyviu – festivalis turi „atviro pavadinimo“ galimybę, dalyviai ir žiūrovai kuria po savo renginio plakato versiją, kurie taps neatsiejama festivalio ir ekspozicijos dalimi.
Valentinas Klimašauskas
TAI NĖRA PAVADINIMAS
24 val. festivalis ir retrospektyva
Muzikiniai performansai, plakatai, ritmas, pavadinimai, kita
Dalyviai:
Bumsteinas Plays Baldessari Sings Sol LeWitt Karaoke, Betoniniai Triušiai, Fantastika, Golden Guts, GON, icontact, Koenigsberg, Mes Repetuojam Sekmadieni, New Wave Gypsies, Rimkus & Griskevicius, Siekel Gyvai, Tytia Mina Teremina ir kt.
Retrospektyva (plakatai, video įrašai, kita):
I.V.T.K.Y.G.Y.G. Artūras Barysas ir Gintaras Zinkevičius „Mokykla“, Artūras Raila „Made in Panevėžys in the 60s“, DDD, Laura Garbštienė „Brėmeno muzikantai“, Stiprus Sliekas, Valstybės Saugomas Paminklas, ir kt.
Kritikas Alex Lindhardt apie „Red Krayola“: „Tai grupė, kuri neturi nei menkiausio supratimo kaip groti turimais instrumentais. Akivaizdu, kad jie net nežino, kokius instrumentus jie turi, ir ar jų gitaristas išliks sąmoningas pakankamai ilgai, kad sugrotų savo „natas“, kokios jos bebūtų.“ (...) „Šiai grupei buvo sumokėta 10 dolerių už tai, kad ji sustabdytų savo pasirodymą Berkeley“.
