„Pasidaryk pats“ rinkiniai asmeninių kompiuterių eros aušroje padėjo išugdyti jų kūrėjus, tarp jų ir Bilą Geitsą. Ką galėtų atnešti ateinanti nauja tokių rinkinių banga – su valdomais skraidymo aparatais, trimačiais spausdintuvais ir net biotechnologijomis?
Vos prieš mėnesį pradedantysis verslininkas Aleksas Kleinas net pats nustebo – jo „Kickstarter“ portale pasiūlyta 100 JAV dolerių vertės komplekto, iš kurio galima pačiam susirinkti kompiuterį, pavadintą „Kano“, idėja sulaukė netikėtos sėkmės – nors jis su draugais norėjo surinkti 100 000 JAV dolerių tokių komplektų gamybai pradėti, tačiau gavo pusantro milijono dolerių paramos, net penkiolika kartų daugiau nei planavo, ir trylika su puse tūkstančių išankstinių užsakymų.
„Kano“ – tai nedidelė dėžutė su klaviatūra, garsiakalbiais ir nedidelė knygos dydžio „Raspberry Pi“ pagrindine plokšte su procesoriumi ir įkrauta operacine sistema. „Kano“ buvo pristatoma kaip kompiuteris, kurį gali susimontuoti kiekvienas.
Tokio kompiuterio idėją parėmė ir Stevas Vozniakas, vienas iš „Apple“ įkūrėjų.
„Kano“ sėkmė aplankė tuo metu, kai „pasidaryk pats“ vėl ateina į madą. Dar prisimenama ir tokių rinkinių istorija, prasidėjusi dvidešimto amžiaus pradžioje, kuomet 20-aisiais JAV įmonė „Heath“ aviacijos entuziastams pasiūlė tikro lėktuvo rinkinį, kurį buvo galima susirinkti pačiam ir net gauti oficialų leidimą skraidyti.
Kiek vėliau, 1947 metais, ta pati įmonė pasiūlė ir osciloskopo rinkinį, skirtą elektronikos mėgėjams, o po dvylikos metų – ir analoginį kompiuterį, kurį reikėjo susirinkti iš vakuuminių lempų, kondensatorių, varžų ir jungiklių. Kainavęs vos 199 dolerius, jis greit paplito, ypač universitetuose. Gamintojo kompiuteris buvo reklamuojamas kaip „puikus mokymo pagalbininkas, vaizdžiai iliustruojantis elektronikos privalumus sprendžiant sudėtingus matematinius uždavinius – skysčių dinamikos, harmoninių judesių, sviedinio skrydį aplinkoje, turinčioje pasipriešinimą“.
Šie rinkiniai, jau tapę kolekcininkų rinkinių eksponatais, naujausias tų laikų technologijas pavertė prieinamomis plačiam žmonių ratui, o jų tarpe padėjo atsirasti aistruoliams, kurie nutarė nesustoti ir sukurti ką nors naujo. Vienas iš tokių buvo ir Stivas Džobsas, dar 1995 metais viename interviu žurnalui „Computer World“ pripažinęs didelę „Heatkits“ rinkinių poveikį – jie padėjo suprasti, kaip elektronikos prietaisai veikia, ir svarbiausia – kad juos galima sukurti ir pačiam.
Stivas Džobsas interviu sakė: „Elektronikos prietaisai man nustojo būti paslaptingi. Turiu galvoje, kad, žiūrėdamas į televizorių, aš galvojau – „Kol kas aš tokio dar nepadariau, bet galėčiau. Mačiau panašų „Heathkit“ kataloge, iš kurio aš jau padariau pora prietaisų, tai kodėl nepamėginus televizoriaus. Aš elektronikos prietaisus pamačiau visai kitoje šviesoje – kad jie buvo žmogaus kūrybos rezultatas, o ne kažkoks stebuklas. Tai suteikė didelį pasitikėjimą savimi ir supratimą, kad tyrinėjant ir mokantis galima suprasti ir tarsi labai sudėtingus dalykus. Šiuo požiūriu man vaikystėje labai pasisekė“.
70-aisiais praėjusio šimtmečio metais atsirado vis daugiau kompiuterių rinkinių. 1974 metais žurnalas „Popular Electronics“, tuo metu didžiausias pasaulyje leidinys apie elektroniką, savo viršelyje išspausdino „Altair 8800“ mikrokomputerio rinkinio reklamą. Jis buvo net tūkstančiu dolerių pigesnis nei panašių galimybių kompiuteriai.
Nors bendrovė tikėjosi parduoti kelis šimtus rinkinių mėgėjams, tačiau jau per pirmus kelis mėnesius buvo parduoti tūkstančiai „Altair“. Laikoma, kad tai gerokai prisidėjo prie asmeninių kompiuterių revoliucijos. Paulas Alenas ir Bilas Geitsas savo pirmą programą parašė būtent šiam kompiuteriui.
Pirmieji asmeniniai kompiuteriai taip pat sekė šia tradicija – „Apple II“ buvo parduodamas kaip rinkinys.
Atrodo, kad „pasidaryk pats“ vėl sugrįžta. Tokie rinkiniai vėl tampa populiariais ir dėl nedidelės kainos, ir dėl žmonių noro sukurti ką nors patiems. Davidas Mellis , „Arduino“ (atviro kodo mikroprocesorinės plokštės, prie kurios galima jungti įvairiausius jutiklius, variklius, įrenginius, naudojančius interneto ryšį ir sukurti elektroninių prietaisų prototipus) kūrėjas teigia: „Vis daugiau žmonių domisi , kaip padaryti technologijas įdomiomis ir prieinamomis kitiems žmonėmis“.
Vaikams tai tikra skaitmeninio pasaulio alternatyva – realus daiktas, kurį gali susirinkti ir įsidėti į kišenę bei parodyti draugams tikrai motyvuotų. Pasidaryk pats“ rinkiniai suteikia patyrimo, o ir supratimas, kad tai realu, tai padaryta paties ir dar veikia, reiškia labai daug“.
Kaip matyti iš nesenos istorijos, tokie rinkiniai leidžia žmonėms susipažinti su technologijomis, kurios juos pasiektų gal tik po kelerių metų, ir tik kaip vartotojus. Kiekvienas turi turėti atradimo galimybę, o tai padaryti mažomis sąnaudomis ir prieinamu būdu leidžia ‚pasidaryk pats“ rinkiniai.
Neabejotina, kad toks būdas leidžiantis augančiai kartai prisiliesti prie naujų technologijų turi ir gerokai didesnės naudos visai visuomenei, nes leidžia atsirasti būsimiems inovatoriams.
„Kiekviena technologijų revoliucija, prasidėjusi pastaruoju metu, įgijo pagreitį po to, kai atsirado ja paremti rinkiniai, skirti entuziastams“, – teigia Antony Evansas „Švytinčių augalų“ rinkinio kūrėjas. Šiuo rinkiniu, pasinaudojant pridedama programine įranga bei DNR spausdintuvu, jonvabalio DNR atkarpas galima įterpti į augalo genus, juos paverčiant švytinčiais. Tiesa, šis rinkinys jau sukėlė nemažas diskusijas.
Nors visi tokie rinkiniai gali atrodyti kaip žaislai, skirti entuziastams, tačiau jų kūrėjai teigia, kad jie padeda įžiebti inovacijų ciklą, vedantį prie didelių technologinių laimėjimų. Jei taip, kokių „pasidaryk pats“ rinkinių galėsime išvysti netolimoje ateityje?
Galbūt kompiuterinių technologijų rinkinius netrukus pakeis biotechnologijų, įžiebsiantys naują technologinį šuolį?
