Pasaulis pagal A. Čekuolį

Šiau­lių Kul­tū­ros cent­re vy­ku­sia­me va­ka­re „Kas lai­don ne­su­dė­ta...“ Al­gi­man­tas Če­kuo­lis su ger­bė­jais bend­ra­vo pustrečios va­lan­dos. „Ar tie­sa, kad „Goog­le“ at­sa­ky­mų ieš­ko pas Če­kuo­lį?“, – šis klau­si­mas pra­juo­ki­no ir pa­tį sve­čią.

Pre­ka­ri­jų me­tas

A. Če­kuo­lis į Šiau­lius at­va­žia­vo kęs­da­mas nu­ga­ros skaus­mus, nes pa­sly­dęs griu­vo ant laip­tų ir su­si­tren­kė. „Vie­na nuga­ra dėl po­ros šim­tų žmo­nių ga­li pa­ken­tė­ti“, – šmaikš­ta­vo žur­na­lis­tas.

Pas­kai­tos te­ma sve­čias pa­si­rin­ko pre­ka­ri­jus – nau­ją žmo­nių kla­sę. Tai – jau­ni­mas be dar­bo ar­ba su lai­ki­na dar­bo sutar­ti­mi. Lo­ty­niš­kai „pre­ca­rius“ reiš­kia „at­si­da­vęs ki­tų pa­lan­ku­mui, nuo­lan­kus, mel­džian­tis ma­lo­nių“.

A. Če­kuo­lis pa­tei­kė sta­tis­ti­kos: 2011 me­tais 20,4 pro­cen­to jau­nų eu­ro­pie­čių bu­vo be­dar­biai (treč­da­liu dau­giau nei 2008 me­tais). Is­pa­ni­jo­je 42 pro­cen­tai jau­ni­mo ne­tu­ri dar­bo. Jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je vi­du­ti­niš­kai gau­na 45,5 pro­cen­to suau­gu­sių­jų už­dar­bio. Iš vi­sų nau­jų dar­bo vie­tų, ku­rios per­nai bu­vo su­kur­tos Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, 97 pro­cen­tų – laiki­nos.

Prob­le­mos dy­dį A. Če­kuo­lis vaiz­din­gai pa­ly­gi­no su at­si­ra­du­siu dramb­liu kam­ba­ry­je.

Nuos­mu­kis, dėl ku­rio at­si­ra­do pre­ka­ria­tas, pra­si­dė­jo prieš be­veik pu­sę am­žiaus. Pra­dė­jus griū­ti Va­ka­rų ūkiui, Ronaldas Rei­ga­nas, Mar­ga­re­ta Te­čer li­be­ra­li­za­vo vis­ką, kad pa­ska­tin­tų vers­li­nin­kus priim­ti į dar­bą jau­ni­mą, lei­do suda­ry­ti lai­ki­ną­sias su­tar­tis. Tai va­din­ta „lanks­čiais įdar­bi­ni­mo prin­ci­pais“.

Kaip šian­dien el­gia­si Vy­riau­sy­bės? Da­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Olan­di­jo­je žmo­nėms pri­mo­ka­ma už dar­bo ieš­ko­ji­mą. JAV ir Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je prie ma­žiau­sių už­dar­bių pri­du­ria vals­ty­bė iš biu­dže­to – mo­kes­čių. Pran­cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je, Ispanijo­je pri­mo­ka­ma tė­vams, iš­lai­kan­tiems dar­bo ne­tu­rin­čius suau­gu­sius vai­kus.

Pa­sak A. Če­kuo­lio, jei anks­čiau bu­vo su­si­dū­ri­mai tarp tau­tų, da­bar ašt­rė­ja ko­va tarp jau­nų ir se­nų.

Neap­len­kė ir Lie­tu­vos

Lie­tu­vo­je pre­ka­ri­za­ci­jos pro­ce­sai, A. Če­kuo­lio tei­gi­mu, dar tik pra­si­de­da.

Pu­sę Lie­tu­vos be­dar­bių su­da­ro jau­ni žmo­nės. Tūks­tan­čiai dir­ba ne pa­gal spe­cia­ly­bę – par­da­vė­jais, pa­da­vė­jais, daž­nas vėl pra­de­da stu­di­juo­ti.

Jau­nuo­liai įsi­dar­bi­na lai­ki­nai, jiems ne­ski­ria­mas eta­tas, su­da­ro­ma lai­ki­na dar­bo su­tar­tis: „Be­dar­bis ir lai­ki­nai įdarbintas as­muo ne­tu­ri jo­kių per­spek­ty­vų. Jis ne­bus paaukš­tin­tas dar­be, jo už­dar­bis ne­pa­di­dės, jis ne­tu­rės ato­sto­gų, su­si­rgęs ne­gaus pa­ra­mos, o se­nat­vė­je – pa­do­res­nės pen­si­jos.“

Ar yra išei­tis? „Va­ka­rų ša­ly­se pa­ga­min­ta tiek ir su­kaup­ti to­kie di­de­li ka­pi­ta­lai, kad Va­ka­rų pi­lie­čiai ga­lė­tų gy­ven­ti iš pa­lū­ka­nų. Mū­sų vi­suo­me­nė ga­lė­tų mo­kė­ti vi­siems pi­lie­čiams ren­tas – ma­žas, vi­siems vie­no­das, bet pa­sto­vias, o žmonės ga­lė­tų pri­si­dur­ti dirb­da­mi at­si­tik­ti­nius dar­bus“, – ma­no A. Če­kuo­lis. Jo nuo­mo­ne, 800 li­tų nuo­la­ti­nės pa­jamos ne­prieš­ta­rau­tų rin­kos eko­no­mi­kai.

At­sa­kė ir dai­na

„Klau­si­mai-at­sa­ky­mai man daug įdo­miau, nei vie­nam pa­moks­lau­ti“, – sa­kė A. Če­kuo­lis, ku­riam au­di­to­ri­ja klau­si­mus dau­giau­sia siun­tė raš­tu. „Ko­dėl bi­jo­te kal­bė­ti iš vie­tos? Pries­pau­dos lai­kai se­niai bai­gė­si“, – drą­si­no.

„Kiek Ru­si­jo­je iš­si­lai­kys Pu­ti­nas?“, „Pa­ko­men­tuo­ki­te is­la­mo in­va­zi­ją į Va­ka­rų pa­sau­lį“, „Kas de­da­ma į „Co­ca-co­lą?“, „Ką ma­no­te apie ban­gi­nių me­džiok­lę?“, „Ko­dėl die­ną dan­gus mė­ly­nas, o va­ka­re – rau­do­nas?“ At­sa­ky­da­mas į pastarą­jį klau­si­mą, A. Če­kuo­lis už­dai­na­vo „Sau­lė lei­dos rau­do­na ant Vil­niaus ka­pų“. Ga­liau­siai pri­si­pa­ži­no ne­sąs tikras dėl atsa­ky­mo tei­sin­gu­mo – su­gal­vo­jęs jį eksp­rom­tu.

Pak­laus­tas, ar ga­li kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rės po­stą užim­ti gy­dy­to­ja, A. Če­kuo­lis sa­kė: „Ka­ro da­ly­kai per daug rim­ti, kad bū­tų ga­li­ma pa­ti­kė­ti ka­ri­nin­kui“.

A. Če­kuo­lio nuo­mo­ne, vy­rui val­džia yra gro­bis, o mo­te­riai – jos šei­ma. Per pa­sta­ruo­sius maž­daug 40 me­tų jis su­skai­čia­vo pa­sau­ly­je dvy­li­ka pre­zi­den­čių ir nė vie­na iš jų ne­pri­si­šiukš­li­no.

Lie­tu­viai – ne mul­kiai

„Šiau­lių kraš­tas“ pa­tei­kia ke­le­tą klau­si­mų-at­sa­ky­mų iš su­si­ti­ki­mo.

– Ar su­skils Eu­ro­pos Są­jun­ga?

– Sus­ki­li­mo ne­rei­kia nei jos prie­ši­nin­kams, nei drau­gams. Ji for­muo­sis į gu­mu­liu­kus – kaip il­gai ver­da­mas nepamaišy­tas ki­sie­lius.

Ko­kie tie gu­mu­liu­kai? Vo­kie­ti­ja, Pran­cū­zi­ja ir Len­ki­ja, di­na­miš­kai ei­nan­ti pir­myn. Pie­ti­nės ša­lys: Por­tu­ga­li­ja, Is­pa­ni­ja, Ita­li­ja, Grai­ki­ja. Kur bū­si­me mes? Mo­bi­li­zuo­ja­si šiau­ri­nis kun­ku­liu­kas: Skan­di­na­vi­jos ša­lys nuo Is­lan­di­jos iki Suomijos im­ti­nai (su Fa­re­rų sa­lo­mis), trys Bal­ti­jos ša­lys ir – staig­me­na – Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja.

– Ko­dėl lie­tu­viai taip prie vis­ko pri­si­tai­ko?

– Ko­kia res­pub­li­ka So­vie­tų Są­jun­go­je pir­mo­ji pa­kė­lė tau­ti­nę vė­lia­vą? Ku­ri pir­mo­ji pa­skel­bė ne­prik­lau­so­my­bę? Ku­ri pri­ver­tė iš­ves­ti ka­riuo­me­nę anks­čiau, nei ji bu­vo iš­ves­ta iš Len­ki­jos ar ne­tgi iš Ry­tų Vo­kie­ti­jos? Lie­tu­va!

Ini­cia­ty­vi­nė­je są­jū­džio gru­pė­je bu­vo­me su­ta­rę kri­ti­kuo­ti san­tvar­ką ir gir­ti M. Gor­ba­čio­vą. Gal kas ži­no­te, ar tik­rai buvo Kry­žių kal­ne pa­sta­ty­tas kry­žius R. Gor­ba­čio­vui? Jei kas ir iš­gal­vo­jo, iš­gal­vo­jo ge­nia­liai! Įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip skam­ba R. Gor­ba­čio­vui, kad jam kry­žius Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­tas!

Po 1990 me­tų Ko­vo 11-osios ma­ne kvie­tė į te­le­vi­zi­ją. Te­le­til­tas: Vil­nius-Mas­ka-Va­šing­to­nas.

Už Lie­tu­vą – aš, už Mask­vą – Vla­di­mi­ras Poz­ne­ris, bu­vęs di­de­lis So­vie­tų Są­jun­gos pa­trio­tas, da­bar di­de­lis lais­vo pasau­lio pa­trio­tas, ir ame­ri­kie­čių gru­pė „Good­night, Ame­ri­ca“.

Pir­ma­sis kal­ba V. Poz­ne­ris. „Nu­ta­rė­te skir­tis. Gy­ve­ni­me vis­ko bū­na, sky­ry­bų ir­gi. Bet, bi­čiu­liai, tu­ri bū­ti ci­vi­li­zuo­tai. Tei­sė­jas, ku­ris nu­sta­tys, kam tur­tas, vai­kai pri­klau­so.“

Ir man bur­na pa­ti sa­ko: „Sky­ry­bos ga­li bū­ti ta­da, ka­da bu­vo ves­tu­vės. Mus iš­prie­var­ta­vo.“ V. Poz­ne­ris nu­ti­lo. Ki­tą dieną 53 Ame­ri­kos laik­raš­čiuo­se apie tai at­si­ra­do ka­ri­ka­tū­ros.

Ir dar sa­ko­te, kad lie­tu­viai – mul­kiai?!

– Ką ma­no­te apie teis­mo spren­di­mą dėl A. Pa­lec­kio?

– La­bai pa­pras­ta – Mask­vos ran­ka. Taip pat „Gasp­ro­mo“. Ko jūs ti­kė­jo­tės? Kad Mask­va čio­nai ne­tu­rės sa­vo ran­kos? Kad ne­ban­dys kur­ti sa­vo par­ti­jos?

„Gud­ruo­lis Če­kuo­lis“

– Ką ma­no­te apie re­li­gi­jas ir jų rei­ka­lin­gu­mą žmo­gui?

– Vie­nin­te­lis at­ve­jis, kai su­si­lai­ky­siu nuo at­sa­ky­mo. Die­vas ar­ba li­ki­mas da­vė, kad esu pa­žįs­ta­mas. Su ži­no­mu­mu tam­pa­me be­veik ko­ri­fė­jais, pra­na­šais. Re­li­gi­jos, po­li­ti­kos klau­si­mais žmo­nėms ga­li­me be rei­ka­lo da­ry­ti įta­ką. Re­li­gi­ja tu­ri bū­ti kiek­vie­no žmo­gaus as­me­niš­kas spren­di­mas, pa­si­rin­ki­mas.

– Ką ma­no­te apie eko­lo­gi­nį ūki­nin­ka­vi­mą Lie­tu­vo­je?

– Tru­pu­tį per­de­da­ma, ypač dėl ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tų pro­duk­tų. Pa­mirš­ta­me, kad jau se­niai iki kak­lo sė­di­me ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­to­se pro­duk­tuo­se. Pa­vyz­džiui, so­ja.

Per­dė­ti su bai­mė­mis ne­rei­kia. Kaip ir su bai­me dėl glo­ba­li­nio at­ša­li­mo. Pa­žiū­rė­ki­te už lan­go.

Pir­ma­sis pra­dė­jau rėk­ti: ne­pa­si­duo­ki­te žmo­nėms, ku­rie no­ri už­dirb­ti pi­ni­gus iš mū­sų bai­mės! Kir­tau la­žy­bų, kad ne­bus 2012 me­tų pa­bai­go­je pa­sau­lio pa­bai­gos. Jei bus, pa­ža­dė­jau su­val­gy­ti kak­la­raiš­tę. Ga­vau po­rą laiš­kų: „Gud­ruo­lis Če­kuo­lis. Jei bus pa­sau­lio pa­bai­ga, ne­ga­lės su­val­gy­ti.“ Pa­gal­vo­jau, tur­būt iš tik­ro gud­rus tas Če­kuo­lis.

Iš­mo­kai ke­tu­rias, mo­kė­si pen­kias kal­bas

– Ko­dėl nė­jo­te į po­li­ti­ką?

– Aš la­bai pa­žei­džia­mas. La­bai jaut­rus, leng­vai ga­liu pra­virk­ti.

Bi­čiu­liai, aš tu­riu šiuo me­tu dau­giau įta­kos nei bet koks po­li­ti­kas.

– Kaip iš­mo­ko­te tiek kal­bų?

– Mo­kė­ti kal­bą na­tū­ra­lu. Mo­ky­tis rei­kia mo­kė­ti. Ne­tei­sy­bė, kad kal­bą ga­li­ma iš­mok­ti ra­te­ly­je: su­si­rin­ko 15 žmo­nių, mo­ka al­gą mo­ky­to­jui, dir­ba po dvi va­lan­das du kar­tus per sa­vai­tę. Ta­da ten­ka tik pen­kio­lik­to­ji da­lis mo­ky­to­jo dė­me­sio. O nuo ant­ra­die­nio iki ket­vir­ta­die­nio žmo­gus maž­daug 30 pro­cen­tų gau­tų ži­nių pa­mirš­ta.

Aš nu­si­sam­džiau vie­ną mo­ky­to­ją mo­ky­tis ang­lų kal­bos. Ro­dos, jis pa­sa­kė, kad va­lan­da kai­nuos 8 rub­lius. Sa­kiau: „Ne­ga­liu tiek mo­kė­ti. Jūs tiek ne­ver­tas. Jūs ver­tas 12 rub­lių už va­lan­dą“. Kaip ma­no­te, at­si­ra­do en­tu­ziaz­mas?

Iš pra­džių mo­kiau­si du kar­tus per sa­vai­tę, pa­ma­čiau, kad man nu­by­ra. Pra­dė­jo­me mo­ky­tis po 4 va­lan­das per die­ną, ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę, pa­skui – še­šis kar­tus per sa­vai­tę. Bu­vau grį­žęs iš jū­ros, tu­rė­jau pi­ni­gų. Vi­sa­da ga­li­ma par­duo­ti šei­mos si­dab­rą ar­ba paim­ti pa­sko­lą.

Iš va­do­vė­lio iš­mok­da­vo­me ke­tu­rias pa­mo­kas, grį­žęs na­mo pa­kar­to­da­vau ir iš­mok­da­vau pa­ts vie­nas pir­myn dar dvi pa­mo­kas.

Nu­si­pir­kau kny­ge­lę ir plokš­te­lę: ap­krau­da­vau re­gi­mą­ją ir gir­di­mą­ją at­min­tį. Iš kny­gos iš­si­ra­šy­da­vau ne­ži­no­mus žo­džius ant kor­te­lių: vie­no­je pu­sė­je – ang­liš­kai, ki­to­je – lie­tu­viš­kai. Jei žo­dį iš­moks­tu, per­ke­liu kor­te­lę į ki­tą pu­sę, neį­si­dė­miu – de­du at­gal. Taip iš vie­no pus­la­pio pri­ren­ki apie 30 nau­jų žo­džių. Su 600 žo­džių jau ga­li skai­ty­ti laik­raš­tį.

O iš­mo­kus ke­tu­rias kal­bas, penk­tą gau­ni kaip prie­dą.

A. Če­kuo­lio anek­do­tas:

– Šiuo­lai­ki­nia­me fab­ri­ke JAV yra du dar­buo­to­jai: žmo­gus ir šuo. Žmo­gus tam, kad šer­tų šu­nį. Šuo tam, kad žmo­gus ne­kiš­tų ran­kų prie prie­tai­sų ir leis­tų jiems veik­ti au­to­ma­tiš­kai.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ