Šiomis dienomis net ir labiausiai savo stoiškumu pasižymintys valstybių lyderiai, atrodo, yra priblokšti pasaulinės reikšmės įvykių ir kitų milžiniškų sukrėtimų gausos. Pasaulinė finansinė krizė, pabėgėlių krizė, Brexit, klimato kaita, koronaviruso pandemija ir karas Ukrainoje – visi šie įvykiai vyko vienas po kito. Tačiau atrodo, kad visa tai tebuvo įžanga į milžinišką pokytį, kuris tik dabar pradeda ryškėti – globalizacijos amžius artėja prie pabaigos.
Prieš pusę metų toks sakinys kėlė juoką. Ekonomistai skaičiavo, kad net pandemija nesugebėjo smarkiai sutrikdyti niekada nestojančios pasaulinės prekybos. Politikai skelbė, kad vis stiprėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė išlieka viena iš nedaugelio nekintančių pasaulinės politikos konstantų. Tuomet jie tikino, kad geriausias būdas užtikrinti gerą ateitį yra dar labiau suartėti, vis labiau sujungiant prekybos sistemas, įmonių veiklą ir ekonomikas.
Globalizacija niekuomet nebuvo tik ekonominis reiškinys. Globalizacijos procesais yra paremta jau tris dešimtmečius gyvuojanti pasaulinė tvarka, kurios principų yra laikomasi priimant bet kokius politinius sprendimus. Taip yra sprendžiama kaip ir kur mes dirbame, kaip gyvename, kas yra mūsų draugai, o kas – priešai.
Su globalizacija buvo susijusi aiški tolimesnio žmonijos vystymosi vizija: pasaulis ir toliau klestės, todėl kartu neišvengiamai modernės, liberalės ir taps vis labiau demokratiškas. Pagal šią viziją pasaulis taip pat vis labiau „Vakarės“, nes ekonominiai ryšiai skatins panašias vertybes, o svarbiausia – taiką.
Tačiau visi šie nepajudinamais laikyti principai ką tik buvo sutraiškyti Vladimiro Putino tankų. O visi, turintys bent menkiausią balsą, pastaruoju metu tikina, kad mes sulaukėme globalizacijos mirties.
Gegužės pabaigoje vykusiame Pasaulio ekonomikos forume Vokietijos kancleris Olafas Scholzas teigė, kad tarptautinio bendradarbiavimo sistema, kuri pastaraisiais dešimtmečiais užtikrino mums taiką, saugumą ir gerovę, dabar atsidūrė grėsmės akivaizdoje.
„Vietoje to, kad kliautumėmės užsienio tiekimo grandinėmis, verčiau pasigaminkime tai Amerikoje“, – savo metiniame pranešime Kongresui šį pavasarį ragino Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas. O JAV iždo sekretorė Janet Yellen siūlė prekiauti tik su draugiškomis šalimis.
„Globalizacija nebebus tokia, kaip anksčiau“, – neseniai Vokietijos portalui „Der Spiegel“ sakė įmonės „BASF“ generalinis direktorius Martinas Brudermülleris. Henry Kissingeris tikino: „Dabar gyvename visiškai naujoje eroje.“
Su tokia pozicija sutinka ir daugelis verslo lyderių. Jie ieško naujų tiekimo grandinių, mažina savo priklausomybę nuo atskirų valstybių ir perkelia savo gamybą į naujas vietas. Iš Kinijos traukiasi užsienio kapitalas, o kartu su juo ir daugybė užsienio darbuotojų.
Tai aiškūs ženklai, parodantys ne tik globalizacijos procesų sulėtėjimą, bet ir prekybos mažėjimą, teigė JAV federalinio rezervo vadovas Jerome‘as Powellas. Pirmiausia – saugumas. „Laisvė yra daug svarbesnė nei laisva prekyba“, – tokią poziciją išreiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Valstybės visame pasaulyje vėl pradeda trokšti ekonominės nepriklausomybės.
Bet karas Ukrainoje tikrai nebuvo pirmasis tokį pasikeitimą paskatinęs veiksnys. Globalizacija susilaukia aršios kritikos jau ne vienerius metus. Čia vertėtų prisiminti buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo pradėtą prekybos karą su Kinija, Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Europos Sąjungos, taip pat populistus tokiose valstybėse kaip Vengrija ir Brazilija, kurie siekia renacionalizuoti savo ekonomikas.
Pasaulinės prekybos mastai 2018-2019 metais sumažėjo beveik 5 proc., o nuo 2016 m. iki 2019 m. pasaulinės investicijos sumažėjo perpus. Pirminiai Pasaulio banko skaičiavimai parodė, kad karas Ukrainoje pasaulinę prekybą sumažins dar bent 1 proc. Ir šis procesas tęsis toliau.
Žinoma, pasaulinė prekyba visiškai nežlugs. Atskirų šalių ekonomikos ir verslai yra per glaudžiai susiję, o jų tarpusavio priklausomybė yra per didelė. Visgi, kaip sakė Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, „jau buvo paneigtas įsitikinimas, kad vien prekyba gali ką nors pakeisti.“ Politologas Francis Fukuyama prieš pat Berlyno sienos griuvimą išpopuliarino neribotą hiperglobalizaciją pateisinusią idėją, esą ji leis mums pasiekti „istorijos pabaigą“. Tačiau ir ši mintis pasirodė esanti lygiai tokia pat klaidinga. Šios idėjos centre vyravo įsitikinimas, kad liberalios demokratijos ir Vakarų rinkos ekonomikos neišvengiamai taps dominuojančia politine jėga.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus atlikti tyrimai parodė, kad laisvė ir demokratija visame pasaulyje pradeda trauktis, o daugėjant autokratinių režimų, jie įgauna vis daugiau galios. Nuo 1970 m. iki 2010 m. demokratinių valdymo sistemų dalis pasaulyje padvigubėjo – 53 proc. visų pasaulio valstybių buvo demokratinės. Tačiau dabar ši tendencija pradėjo mažėti, o šis procesas sutampa ir su augančia ekonomine autokratijų įtaka. Dabar tokiose valstybėse yra įregistruojama 60 proc. pasaulio patentų.
Taigi, jeigu prekyba leidžia autokratijoms stiprėti, o ne jas susilpnina, atsiranda daugybė sudėtingų klausimų. Ypač Vokietijai – valstybei, kurios ekonomika smarkiai priklauso nuo eksporto. Ar Kinija gali likti artima partnere? O Turkija?
Europoje jau kyla diskusijos apie tai, ar šalims nevertėtų sugrąžinti bent dalį savo veiklos atgal į savo teritorijas. Taip valstybės taptų labiau nepriklausomos, savarankiškos ir galėtų šiek tiek atsiriboti nuo pasaulio. Tokį požiūrį kol kas propaguoja tik tokie populistai kaip Donaldas Trumpas, nes jiems tai simbolizuoja tariamą nacionalinę jėgą. Tiesa, ekonomistai yra linkę tokias idėjas vertinti atsargiai – jų nuomone tai tėra ekonomiką varžantis protekcionizmas.
Aišku tik tiek, kad pasekmės bus rimtos, ypač Vokietijai. Šalies ekonominė priklausomybė nuo Kinijos yra beveik tokia pat didelė, kaip ir šios valstybės priklausomybė nuo rusiškų dujų.
Tačiau tuo pat metu atsiranda ir galimybių, bent jau ilgalaikėje perspektyvoje. Berlyne ir Briuselyje netyla diskusijos apie tai, kaip turėtų atrodyti kitokia, geresnė globalizacija. Daugelis tikisi, kad ateina stiprios valstybės era.
Berlynas. Naujo modelio paieškos
Vokietijos ekonomikos ministro Roberto Habecko pastarųjų savaičių kelionės į tokias valstybes kaip Jordanija, Izraelis, JAV ir Kataras atskleidžia, kad jis turi kažkokį tikslą. Dauguma jį dominančių dalykų yra konkretūs: dujos, nafta, naujų prekybos partnerių paieška. Tačiau kiti jo darbotvarkės klausimai yra kiek neįprasti, o jų esmė yra rasti naują klestėjimo modelį valstybei, kuri iš hiperglobalizmo susilaukė daugiau naudos bei bet kuri kita pasaulio šalis, ir kuri dabar nervingai stebi, kaip nusistovėjusi pasaulio tvarka iš lėto nyksta.
Vokietija pastaruosius kelis dešimtmečius mėgavosi geru gyvenimu. Nuo 1990-ųjų šalis sugebėjo keturis kartus padidinti užsienio prekybą prekėmis ir paslaugomis. Per tą patį laikotarpį pajamos vienam gyventojui (atsižvelgus į infliaciją) išaugo beveik 50 proc. Jeigu silpnės globalizacija, silpnės ir Vokietija. „Mūsų gerovė atsidūrė pavojuje“, – sakė Clemensas Fuestas, prestižinio „Ifo“ instituto, pirmaujančios ekonomikos ekspertų grupės, prezidentas.
Nors ir gali pasirodyti, kad tokia fraze tiesiog bandoma kelti nereikalingą paniką, tokį požiūrį paremia daugybė duomenų. Mažėja daugybės vokiškų kompanijų pajamos Kinijoje. Pasaulyje įsigyjama vis mažiau vokiškų mašinų. Ir viskas brangsta. Kuo labiau pasaulis nusisuka nuo globalizacijos, tuo pažeidžiamesnis tampa Vokietijos sėkmės modelis, kuris gali būti veiksmingas tik atvirose rinkose.
Vieną vėlų vakarą R. Habeckas, kuris taip pat yra ir Vokietijos vicekancleris, sėdėdamas prie baseino gerai apsaugotame Amano viešbutyje, bandė sugalvoti, kokių tolimesnių veiksmų reikia imtis. Išeitis turi būti, sakė jis, ir tai būtų nauja globalizacijos forma, kurią padėtų kurti Vokietija, ir kuri būtų teisingesnė ir tvaresnė. Tai būtų nauja Europos prekybos darbotvarkė, kurioje svarbų vaidmenį atliktų saugumas ir moraliniai įsitikinimai.
R. Habeckas tiki, kad prezidento Xi Jinpingo valdoma Kinija išnaudoja savo ekonominę galią, siekdama savo geopolitinių tikslų. Jo manymu, Vokietija ir Europa ateityje turės pasipriešinti tam ir įvesti vakarietiškomis vertybėmis pagrįstas ekonominės politikos taisykles. Gegužės pabaigoje Vokietijos valdžia atšaukė „Volkswagen“ investicijų Kinijoje garantijas, nes ši korporacija turi gamyklą Sindziango regione, kur Pekinas vykdo represijas prieš uigūrus.
R. Habeckas aiškino, kad jis nori rasti tai, kas vienytų visas šalis, įkūnijančias demokratines vertybes. Tai būtų ašis, sudaryta iš tokių pasaulio lyderių kaip JAV prezidentas J. Bidenas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Italijos premjeras Mario Draghis ir Kanados vyriausybės lyderis Justinas Trudeau. Tiesa tokio projekto įgyvendinimo nereiktų ilgai atidėlioti. Juk gali būti, kad į politinę arena greitai grįš D. Trumpas. Jeigu taip nutiktų, JAV taptų tik daline sąjungininke. Ir tai, geriausiu atveju.
Taigi R. Habeckas ragina kuo greičiau pradėti darbus. Pirmas žingsnis galėtų būti laisvos prekybos susitarimai, sudaryti pagal Išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimą tarp Europos Sąjungos ir Kanados. Ne visos Europos Sąjungos narės šį susitarimą yra ratifikavusios, tarp jų ir Vokietija.
Tačiau tokios idėjos kelia tam tikrą pavojų vicekancleriui, kuris priklauso Žaliųjų partijai. Pastaraisiais metais jo partija vis dažniau susimąsto apie tai, kaip būtų galima patobulinti kapitalizmą. Kaip būtų galima užtikrinti gerovę, panaudojant daug mažiau išteklių? Kaip atrodytų kapitalizmas, paremtas ekologine ekonomika – tokia, kuri galbūt išvis negalėtų augti?
Tokios idėjos ilgai buvo laikomos tam tikra politine ideologija, tvirtai įsišaknijusia Žaliųjų partijoje. Tai dažnai sukelia aršias diskusijas tarp federalinės valdžios atstovų Berlyne, kur koaliciją sudaro centro kairiųjų Socialdemokratų partija (SPD), Žaliųjų partija ir verslą palaikanti Laisvoji demokratų partija (FDP). Kalbant apie ekonominę politiką, SPD, žaliųjų ir FDP nuomonės gerokai išsiskiria.
Stebina tai, kad SDP pozicija, kalbant apie tvarų kapitalizmą, yra ne tokia aiški, kaip žaliųjų. Taigi kancleris O. Scholzas šį klausimą dažniausiai sprendžia pats. Ir jis turi būti atsargus, kad jo neužgožtų energingas vicekancleris. Savo idėjas dėl naujos pasaulio tvarkos kancleris išdėstė Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forume: „Joje net ir labai skirtingi galios centrai galėtų patikimai sąveikauti, būtų atsižvelgiama į visų interesus.“
Būtent dėl šios priežasties kancleris nori „sumažinti kai kurias mūsų strategines priklausomybes.“ Tačiau kartu jis stengiasi nevartoti termino autarkija, kuris pastaruoju metu tapo ypač populiarus. Adamas Smithas, liberalios ekonomikos tėvas, jau iš karto pasisakė už savarankiškumą kaip išsigelbėjimą nuo pavojingų priklausomybių. Tačiau iš laisvos prekybos gaunamas pelnas ir darbo pasidalijimas jau seniai yra pažengę per toli, kad Vokietija galėtų rimtai svarstyti pasitraukimą iš pasaulinių prekybos grandinių. Tai tiesiog baigtųsi tarifų karais ir staigiais kainų šuoliais.
Tiubingeno universiteto ekonomistai apskaičiavo, kas nutiktų, jeigu Vokietija visiškai atsiribotų nuo pasaulinės prekybos – šalies ekonomika susitrauktų 20 proc.
Kanclerio ateities viziją ateičiai galime aiškiai suprasti, panagrinėję, kokias valstybes jis pakvietė į neseniai vykusį G7 susitikimą, įskaitant Europos Sąjungą ir šešias kitas išvystytos pramones šalis: Indiją, Indoneziją, Pietų Afrikos Respubliką, Senegalą ir Argentiną. Penkios šalys iš trijų žemynų, o Senegalo prezidentas Macky‘is Sallas taip pat atstovavo Afrikos Sąjungai, kurioje yra 55 šalys narės. Ypač įdomus sprendimas buvo pakviesti Indiją ir Pietų Afrikos Respubliką – dvi BRICS nares. BRICS yra šių šalių, kartu su Brazilija, Rusija ir Kinija, sudaryta kylančių ekonomikų asociacija, kuri jau ilgą laiką laiko save aiškia galingosios G7 priešybe.
Nuo karo Ukrainoje pradžios Vokietijos kancleris į šią asociaciją žiūri su nerimu. Nesutarimai tarp Vakarų pramoninių valstybių gali tik aštrėti, o BRICS valstybės taip gali įgyti tik dar daugiau galios. O. Scholzas ne kartą perspėjo Vakarus dėl klaidingo įsitikinimo, jog visos kitos valstybės mato Vakarų demokratijas ir Vakarų modelius kaip siekiamybę. Kanclerio manymu, toks požiūri gali pastūmėti kitas šalis, ypač Afrikoje, į Kinijos ir Rusijos glėbį.
Tačiau O. Scholzas ir R. Habeckas, kartu su Žaliųjų ir Socialdemokratų partijų lyderiais, sutaria dėl vieno dalyko – nebegalime pasaulio palikti rinkų malonei. Ekonomikos viršenybė turi baigtis.
