Violeta Melnikienė, LRT radijo laida
Pasaulio pabaiga nutinka nuolat, nutinka tada, kada sunkiausia išgyventi. „Pasaulio pabaigos ir paskui naujos pradžios vaizdinys iš tiesų yra labai senas. Jis peržengia vienos kultūros ribas, yra būdingas daugeliui kultūrų ir labai įvairiais laikais. Atrodo, lyg tai iš tiesų būtų archetipinis motyvas, tarsi įspaustas žmogaus psichikoje, ir, matyt, kaip visi archetipai – turi tikslą“, – teigia jungiškosios krypties psichoanalitikė Elona Ilgiuvienė.
Pasaulis yra nuolat kintantis, bet žmogus turi vidines galias ir gali jas pasitelkti, kai yra sunkiausia. Kas tos vidinės galios? Apie tai su psichoanalitike E. Ilgiuviene kalbėjosi Violeta Melnikienė.
Ar šiuolaikiniam žmogui būdingas mitinis mąstymas?
Mitinis mąstymas žmogui būdingas visada, buvo ir yra. Dabar mitinis mąstymas ir mitinė pasaulėjauta gyvena mūsų pasąmonėje, labai gilioje pasąmonėje, kuri jau siekia kolektyvinius klodus. Mes, jungiškos krypties psichoanalitikai, ir kalbam apie kolektyvinę pasąmonę su archetipais, kurie reiškiasi per archetipinius vaizdinius, per simbolius. Dar kalbame apie kultūrinę pasąmonę, kuri taip pat turi tam tikrus kompleksus. Jie irgi struktūruoja kultūrinį mūsų patyrimą. Pavyzdžiui, dieviškų būtybių pasirodymai, vadinamieji apreiškimai. Jie pasirodo ir dabar, būna ir dabar. Ir kai kas tiesiog naudojasi ta malone.
Aišku, daugybė žmonių neturi sąmoningo ryšio su savo gelminiu psichiniu gyvenimu. Tarsi atrodo, kad sąmoningas protas – sau, o pasąmonės, kaip Jūs sakote, – archetipinis mąstymas... Mes, analitikai, taip nevadinime, sakome, kad tai pasąmonės gyvenimas ir daugiau kalbame ne apie archetipinį mąstymą, o apie archetipus, apie emociškai labai stiprius vidinius darinius. Ir jie tikrai turi specifinę energiją, verčia mus veikti tam tikru būdu. Jie mums kelia labai stiprias emocijas, jie mus labai dažnai valdo. Pavyzdžiui, yra kažkokia jėga užvaldytų žmonių. Anksčiau ji būtų pavadinta dieviška arba demoniška jėga. Jie imasi gydyti, pamokslauti, mokyti, lyg jie būtų apsėsti dieviškosios Didžiosios Motinos archetipo ar aukščiausio dievo Perkūno, ar guru, išminčiaus archetipo. Viskas būtų gerai, jei žmogus liktų sąmoningas, neįpultų į didybę. Kai mes turime gerą, sąmoningą ryšį su mitiniu, archetipiniu, vidiniu, sakytume, labiau emociniu ir vaizdinių pasauliu, tai mus praturtina ir pakylėja vidinį gyvenimą. Mes esame blaškomi, valdomi, užvaldomi, numetami šių dieviškų jėgų, kurios ir toliau gyvena mūsų gilioje pasąmonėje. Tada išgyvename liguistas būsenas, kurias psichiatrai vadina įvairiais terminais, turi visą ligų klasifikaciją. Todėl turime būti atsargūs, turime išlikti sąmoningi santykyje su tuo vidiniu, gelminiu pasauliu.
Ką reiškia toks Jūsų sakinys, kad dievai toliau gyvena mūsų pasąmonėje? Kas tai yra?
Galiu pacituoti patį Karlą Gustavą Jungą, kuris apie tai kalbėjo: „Pasąmonėje gyvena archetipas – dievas, demonas“. Jis gretina dievo ir demoniškų būtybių sampratą su archetipo samprata. Jis įvedė archetipo sampratą į analitinę psichologiją, sakydamas, kad jam paprasčiau vartoti mokslines sąvokas patyrimui apibrėžti. Bet moksliniam vartojimui šios sąvokos labiau neutralios. Jos neturi metafizinių pretenzijų. Dėl to moksliniam vartojimui jis pasirinko būtent sąvoką archetipas ir asmeninės pasąmonės kontekste – kompleksas. Bet patyrimo atžvilgiu, tai yra tas pats patyrimas, labai stiprus patyrimas. Jis būdingas tiek žmonėms prieš tūkstančius, tiek prieš šimtus metų, tiek dabar. Mes išgyvename tas pačias būsenas, jos mus aplanko. Pavyzdžiui, kai esi tarsi užvaldytas kokios nors nepaprastos galios ir tada, sakykime, visiškai netikėtai gali išgelbėti iš gaisro žmogų. Tu niekada gal net nebūtum pagalvojęs, kad gali tapti didvyriu. Bet tave apima tokia stipri galia, kad net negalvoji, ar bijai, ar nebijai, tiesiog žinai, kad turi tai daryti. Tai stipriau už sąmoningą apsisprendimą ar mąstymą.
Kaip aš suprantu, visi turime ir tų demoniškų, ir tų dieviškų pradų bei galių, kodėl ne visuose tai pasireiškia?
Kritiniais atvejais pasireiškia, tik galbūt kasdien to nematome. Mes turime atlikti kasdienines užduotis ir tam labai specialių galių nereikia, nors gebėjimas sąmoningai jausti ryšį su giliausiais savo pradais, giliausiais mitiniais klodais suteikia drąsos ir prasmės mūsų gyvenimui. Aišku, pirmiausia turime omeny dvasinę praktiką. Ji gali būti labai individuali, bet ji sudaro gyvenimo pagrindą. Archetipiniai motyvai dažnai pasirodo sapnuose. Dažnai juos girdime. Kad ir pasaulio pabaigos vaizdinys, kurį dabar žmonės labai aptarinėja, ir yra apimti nerimo. Matau ir girdžiu, kad kažkas visiškai rimtai slėptuves įsirengia, pasiruošia visokių negendančių produktų, žvakių, malkų ir t.t. Girdžiu tokių sapnų iš savo klientų jau ne tik šį mėnesį, bet ir anksčiau, prieš keletą metų girdėjau... Atrodo, kad tas motyvas yra daug bendresnis negu mes galėtumėme įsivaizduoti, kad čia susiję tik su gruodžio 21-ąja. Tas motyvas, atidžiau patyrinėjus, būdingas žmogui nuo vaikystės. Kai kas pasakoja sapnavę tokių pasaulio pabaigos sapnų net vaikystėje, kai dar nieko nebuvo girdėję apie tokius dalykus. Kitas momentas, iš istorijos žinome, kad pasaulio pabaigos buvo laukta įvairiais laikotarpiais. Mes su smagia etnologų kompanija diskutuodami atradome liudijimų, kad žmonės Lietuvoje net laiką skaičiuodavo nuo kataklizmų – nuo potvynių, nuo maro. Jie pradėdavo skaičiuoti laiką tarsi nuo nulio. 11 metais po didžiojo maro, sakykime. Atrodo, kad tas pabaigos ir paskui naujos pradžios vaizdinys yra labai gilus. Ir jis visiškai peržengia mūsų kultūros ribas, būdingas daugeliui kultūrų labai įvairiais laikais. Atrodo, lyg tai būtų archetipinis motyvas, įspaustas žmogaus psichikoje, ir, matyt, kaip ir visi archetipiniai motyvai, turi tikslą.
Analitiniai psichologai tarpusavy taip pat diskutavo. Lapkričio 29 d. buvo surengta internetinė diskusija, kurios metu analitikai skirtingose pasaulio dalyse kalbėjosi, kas tai yra ir kokį tikslą gali turėti toks archetipas, kam jis yra įdėtas į žmogaus psichiką. Jau net nebeklausė, kas įdėjo, nes tai didžiulė paslaptis. Panašu, kad tai duota žmogui savo mirtingumui ir baigtinumui suvokti. Ir tam, kad atsinaujintum, tu turi padaryti darbą. Turi sunaikinti kažką sena, atgyvenusio ir nebereikalingo, atsisveikinti, paaukoti ir padaryti vietos naujam, kas vėl pakylės, suteiks daugiau prasmės gyvenimui šiandien, čia ir dabar. Šitie pasaulio pabaigos vaizdiniai labai dažnai yra susiję su destrukcija, su seno atsisakymu. Jie turbūt yra nukreipti į ateitį, turi tikslą. Ir dabar kalbama, kad kolektyviniu mastu žmonija pribrendo, ji vėl gimdo destruktyvius pasaulio pabaigos vaizdinius, žmonija jaučia, kad vertybinės koordinatės prarastos ir kad reikia sugrįžti prie giliausios savasties. Reikia gimdyti naujas vertybes, atkurti tvarką, meilę, viltį ir ryšius su aplinka, vertybinius ryšius su gamta. Juk dabar kalbama ir apie ekosistemos griūtį, kasdieninę griūtį. Reikia grįžti ne tik prie Žemės, bet ir prie dvasios ekologijos. Per šią technologijų civilizaciją mes tik žaislų daugiau pasigaminome. Bet netapome brandesni, kad imtumėmės atsakomybės. Man patinka pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje atsiradusios akcijos, per kurias kartu kažką realiai darome. Galiausiai ir visi paramos projektai. Reali pagalba kitam. Gal ką nors galime padaryti ir dėl savęs.
Bet vis dėlto, gal mes irgi esame determinuoti ką nors smarkiai keisti, kai kalbame globaliu mastu? Kaip pasklinda komunizmo idėjos tam tikruose kraštuose, tam tikru laiku? Atradimai ar išradimai? Galbūt viskas iš tiesų yra nulemta?
Kai kalbame apie archetipą ar apie kolektyvinę pasąmonę, mes individualiam lygy galime tik liudyti apie tai, kas iškyla. Kalbame, kad archetipas iškyla. Tos jėgos tarsi pačios savaime dirba, veikia. Ir čia galime būti pasirengę priimti pasikeitimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad turime veikti pasyviai, laukti iš išorės. Turbūt religiniai ritualai yra ne šiaip sau. Neveltui kalbame apie majus. Ir lietuvius. Atlikdavome ritualus tam, kad palydėtume nusileidžiančią saulę ir paskui ją vėl pasikviestume, kad ji vėl mums šviestų. Čia dienos, nakties, Naujų metų ritualai – senų metų palydėjimas, naujų metų sutikimas. Mes visą laiką kartu su gamta, kartu su archetipais, su dievais, atrodo, tame dalyvaudavome. Matyt, tai ne šiaip sau. Tada gal tikima, kad tos dieviškosios jėgos daugiau dalyvauja su mumis. Ir padeda keisti pasaulį.
Tad yra vis dėlto kažkokia sąveika?
Sąveika yra, iš tikrųjų yra. Gali liudyti, kai matai, kai skaitai apie tuos ritualus ir papročius. Juk jie ne šiaip sau yra buvę ir, matyt, mums jų reikia toliau.
