JAV gyvena toli gražu ne viena ir ne dvi šeimos, kurios baiminasi, jog netolimoje ateityje gali susidurti su geriamojo vandens, maisto ar degalų stygiumi. Ir jos tam ruošiasi labai rimtai.
Šie žmonės būgštauja, kad netrukus gali ateiti laikai, kai pinigai nuvertės, o įstatymų niekas nebesilaikys. „Neketiname tapti aukomis“, – tvirtina jie. Šie žmonės pasiruošę katastrofai, kuri sunaikintų tokį pasaulį, koks jis yra dabar. „National Geographic“ kviečia susipažinti su šeimomis, kurios labai rimtai ruošiasi pasaulio pabaigai. Ar jos iš tiesų pasiruošusios armagedono išbandymams? O gal tik žaidžia su mirtimi?
Denisas ir Danielė Maklangas (Dennis and Danielle McClung) su dviem vaikais gyvena Finikso priemiestyje (Arizona, JAV). Denisas dirba interneto dizaineriu, Danielė – slauge. Paprasta, vadinamosios „viduriniosios klasės“ šeima. Tiesa, yra viena nedidelė išimtis: visi jie gyvena taip, tarsi rytoj prasidėtų pasaulio pabaiga.
„Ruošiuosi galingam Saulės žybsniui, – neslepia D. Maklangas. – Jis gali įvykti 2012 ar 2013 m. Pasiruošimas šiam įvykiui turėjo didelės įtakos mūsų gyvenimo būdui ir pakeitė mūsų gyvenimą iš esmės. Galbūt pamanysite, kad aš kuoktelėjęs dėl pasaulio pabaigos, bet artimiausiu metu Saulėje gali įvykti galingas plazmos žybsnis. Žemę pasieks didžiulė geomagnetinė audra ir pasaulis liks be elektros. Tam nesiruošiant, vandens pakaktų porai dienų, maisto – savaitei. Esu tikras, kad jau po mėnesio rajone, kuriame gyvenu, prasidės tikras košmaras.“
Denisas galingo Saulės žybsnio galimybėmis ir pasekmėmis domisi jau nuo 2003 m.
„Gyvename mieste, kuris stovi vidury dykumos, – pasakoja Danielė. – Tad globalinės nelaimės atveju mums iškiltų dideli sunkumai, su kokiais nesusidurtų kitų miestų gyventojai.“
„Manau, kad jei ateitų pasaulio pabaiga, prasidėtų visiškas chaosas, – įsitikinęs šeimos galva. – Žmonėms teks palikti savo namus, jie nebegalės pasirūpinti savo šeimomis. Pamėginkite įsivaizduoti: kurį nors 2012 ar 2013 m. vakarą būnate namie su visa šeima, o Saulėje tuo metu įvyksta žybsnis. Pirmiausia pastebėsime, kad dingo elektra. Tačiau tai būtų tik pusė bėdos, nes vandens atsargų turėtume tik keletui dienų. Po to tektų eiti ieškoti maisto. Netrukus žlugtų sveikatos apsaugos sistema.“
2009 m. Denisas su šeima persikėlė gyventi į nedidelį Finikso priemiestyje stovintį namą. Kambariai kiekvienam šeimos nariui, moderni virtuvė ir būtinas Arizonos valstijos atributas – baseinas kieme. Tačiau Maklangų kiemo baseinas skirtas ne maudymuisi.
Baseinas–šiltnamis
„Mes baseiną uždengėme ir pavertėme šiltnamiu, – pasakoja Denisas. – Jis funkcionuoja iš saulės energijos. Čia viską auginame vadovaudamiesi hidroponikos principais. Toks mūsų planas – taip mes apsirūpinsime maistu, jei įvyktų didelė katastrofa.“
„Šiltnamyje laikome ir vištų. Jos kasdien deda kiaušinius. Jų išmatos krenta į po plėvele įrengtą nedidelį vandens baseiną – vištų išmatų reikia dumbliams, o šiais minta žuvys. Tad mes galime kasdien valgyti žuvį. Vanduo baseinėlyje yra šaltinis hidroponikos būdu auginamoms daržovėms. Galima sakyti, jog savo baseiną pavertėme visiškai savarankiška ekosistema. Su tokia mums nebaisūs jokie Saulės žybsniai.“
Iš pradžių baseino išmatavimai buvo 9 ir 5 metrai. Gylis – 3 metrai giliausioje vietoje, 1,5 metro – sekliausioje. Naudingas plotas – apie 50 kvadratinių metrų.
Nuosava ekosistema
„Tokiame vandens telkinyje galėsime išauginti tūkstančius žuvų, – dėsto Denisas. – Vandenį į baseiną, kuris vandeniu aprūpina augalus, pumpuoja saulės energija varomas siurblys.
Tad situacija tokia: mes vandenyje auginame žuvis, kuri jau yra maisto produktas. Maža to, vandenį, kuriame plaukioja žuvys, naudojame kaip daržovių auginimui. Auginame Pekino kopūstus, vynuoges, brokolius, špinatus, morkas. Atėjus pasaulio pabaigai, norime būti pasirūpinę visu kuo, kas yra būtina.“
Svarbiausias vaidmuo Deniso sukurtoje šiltnamio ekosistemoje – neišvaizdūs vandens augalai plūdenos. Jos ne tik valo vandenį – jose gausu baltymų. Tad plūdenomis Maklangai šeria žuvis ir naminius gyvulius. Kraštutiniu atveju plūdenomis galės maitintis ir patys ekosistemos šeimininkai, kurie prieš TV kameras pademonstruoja, kaip iš plūdenų pertekliaus galima pasigaminti baltymingo kokteilio. „Skonis – kaip salotų“, – tikina plūdenų ragaujantys Denisas ir Danielė.
Jei dėl Saulės žybsnio neliktų elektros, Danielė naudotųsi saulės orkaite. Joje ji kepa duoną, džiovina daržoves ir plūdenas baltyminiams kokteiliams.
Gyvulių ūkis
„Šiltnamyje laikome 8 vištas, – toliau savo ūkį pristatinėja arizonietis. – Vietos įstatymai leidžia laikyti ne daugiau kaip 10 vištų. Mes turime tik 8. Stengiamės įstatymų nepažeidinėti. Vištomis rūpinasi mano sūnus. Jis jas lesina ir girdo. Taip pat surenka jų kiaušinius. Per dieną apsirūpiname 5–8 kiaušiniais.“
Vištos ir žuvys – ne vieninteliai Maklangų ūkio gyvūnai. Šeima laiko ir kitų neįprastų, tačiau naudingų gyvūnų. Jei dingtų elektra ir nebeveiktų šaldytuvas, jie vis tiek turėtų šviežio pieno – jo duoda laikomos dvi ožkos – jos duoda po du litrus pieno per dieną. Šeimai to visiškai pakanka.
Įdomi detalė: pagal įstatymą, jei galvijams duodamas vardas, jie nebelaikomi galvijais. Jų statusas – naminis gyvūnas, augintinis. Ožkų šiame rajone negalima laikyti, jei žemės sklypas yra mažesnis nei 350 kvadratinių metrų.
„Mes ėmėmės gudrybės, – neslepia Denisas. – Davėme savo ožkoms vardus. Ir dabar jas galime laikyti.“
Denisas mano, jog popieriniai pinigai po Saulės žybsnio taps beverčiai, o gyvybiškai svarbius reikmenis bus įmanoma tik išsimainyti. Jei taip atsitiktų, jis turėtų aukso vertės prekių – nuosavų daržovių. Jas šeima jau dabar išmaino į kukurūzų ar kitokius konservus.
Kaip gauti geriamo vandens?
Dar vienas gyvybiškai svarbus klausimas – vanduo. Ypač gyvenant vidury dykumos. Tačiau apie tai Denisas ir Danielė taip pat jau pagalvojo. Jei sugestų vandenį pumpuojantys elektros siurbliai, ištiktų vandens deficitas.
„Netoli nuo mūsų namo yra nedidelis kanalas, tad jei neliktų elektros, mes, skirtingai nei kiti, turėtume geriamo vandens šaltinį, – racionaliai dėsto D. Maklungas. – Esu sugalvojęs tris vandens išvalymo būdus. Pirmas – pats paprasčiausias: meti į indą su vandeniu specialias vandenį valančias plokšteles. Įmeti į vandenį ir lauki maždaug 10 minučių. Plokštelės pagamintos iš chloro. Tai kažkas panašaus į balinimo skystį, kuriame yra chloro. Po 10 min. reikia indą suplakti ir atidarius pauostyti. Jei justi chloro kvapas – reiškia, vandenį gerti galima.“
„Kitas – pats pigiausias būdas – prisipilti vandens į permatomą plastmasinį butelį ir jį pastatyti saulės atokaitoje, – toliau vandens valymo paslaptimis dalijasi Denisas. – Po 4–5 valandų tokį vandenį galima gerti. O trečias paprastas buitinis būdas išvalyti vandenį – balinimo skystis, kuriame yra chloro. Vienu baliklio buteliu galima išvalyti iki 11 tūkst. litrų vandens. 4 litrams vandens pakanka 8–12 lašų baliklio. Įlašinus reikia palikti 10 min., o po to vėl uostyti. Jei justi chloro kvapas – vandenį galima gerti.“
„Kai pradėjau ruoštis pasaulio pabaigai, neliko laiko ir lėšų pomėgiams, – atvirauja Denisas. – Pavyzdžiui, anksčiau mėgdavau žaisti golfą. Dabar to nebedarau. Truputį pasiilgstu. Tačiau manau, kad tėvo pareigos yra svarbesnės, tad nusprendžiau rūpintis savo vaikais, šeima.“
Maklangai pasiruošę ne tik gamtos, bet ir žmogiškajam faktoriui: galimiems plėšimams, riaušėms.
Saugiausias miegamasis Arizonoje
„Gali nutikti taip, kad pasilikti savo name nebegalėsime, – svarsto Denisas. – O čia labai svarbu praktiniai įgūdžiai. Praktika, praktika ir dar kartą praktika.“ Jis moko savo šeimą apsivilkti visą apsauginę ekipuotę greičiau nei per 6 minutes. – Šiais reikmenimis naudotis privalo mokėti kiekviena šeima. Jei jų netorėsite po ranka branduolinės nelaimės atveju, jums – ne į gera.“
Kai į svečius užsuka kaimynai ar atvyksta paviešėti svečiai, visus apstulbina, ko gero, saugiausias visoje Arizonoje miegamasis, kuriame – maisto atsargos, dujokaukės, apsauginiai kombinezonai, medicininiai reikmenys ir net nešiojamas tualetas – dingus elektrai daug žmonių žūtų dėl antisanitarinių sąlygų. Denisas yra suruošęs kuprines su būtiniausiais reikmenimis, kurių pakaktų trims dienoms.
„Ruošiame tam ir vaikus, – pasakoja sutuoktiniai. – Mokome vaikus susidėti kuprinę, užsidėti dujokaukę. Kai įvyks nelaimė, prasidės didžiulė panika. Tokiomis akimirkomis normaliai mąstyti neišeis. Tam ir reikalingi įgūdžiai, praktika. Kartais mes darome netgi tokį dalyką: susidedame kuprines ir keletui dienų išeiname į dykumą. Kad išmėgintume, kaip ten viskas atrodo. Nemanau, kad mes gyvename nuolatinėje baimėje. Tiesiog, reikia gyventi visados pasiruošus. Tai nėra mūsų pagrindinis gyvenimo tikslas – toli gražu ne.“
„Ką gi, už pasaulio pabaigą“, – su žmona Daniele baltyminio koktelio taures iš plūdenų kelia Denisas.
