Kasmetinėje Prancūzijos literatūros premijų apžvalgoje, skelbiamoje savaitraštyje „Literatūra ir menas“ vienas geriausių mūsų šalies prancūzų literatūros žinovų, profesorius Vytautas Bikulčius rašė: „Ar dar yra kita tokia šalis, išskyrus Prancūziją, kur literatūrinis ruduo (sunkiai išverčiama sąvoka la rentrée littéraire, nes šiaip žodis la rentrée reiškia naujų mokslo metų pradžią) sukeltų tokį ažiotažą?“
Manau, kad ne, todėl šiandien dar kartą pakalbėkime apie la rentrée littéraire. Tai yra kasmet rudenį vykstantis sinchroniškas daugumos Prancūzijos leidyklų visų žanrų naujų knygų leidimo bumas. Šis Prancūzijos literatūrinio gyvenimo reiškinys susijęs su literatūros premijomis, kurių daugiausia teikiama nuo rugsėjo iki lapkričio, o jį karūnuoja svarbiausių, Gonkūrų akademijos ir Théophraste'o Renaudot premijų, nugalėtojų paskelbimas. Leidykloms la rentrée littéraire reiškia pelną, rašytojams – jų darbo įvertinimą, literatūros ir kultūros žurnalistams – darbymetį, o skaitytojams – visų metų skaitinių pasirinkimą. Todėl nenuostabu, kad jis jaudina visus. Leidyklos šiam, paskutiniam metų etapui ruošiasi bent jau pusmetį. Pavasarį atrenkamos knygos, kurios tais metais gali varžytis dėl apdovanojimų.
Kiekviena leidykla turi savo kvotas, tad rungtynės prasideda dar neperžengus jos slenksčio... Didžiųjų leidyklų, tokių kaip „Gallimard“, „Grasset“, „Fayard“ ir „Seuil“ knygos turi daugiausia šansų pakliūti į ilguosius ir trumpuosius premijų sąrašus, nes lėšų ir pastangų tam jos skiria proporcingai savo dydžiui. Jų rinkodaros specialistai nepriekaištingai išmano šalies literatūros premijas ir jų žiuri sudėtį. Daugelio Prancūzijos literatūros premijų vertinimo komisijų nariai renkami ilgesniam laikui, o kai kurių, pavyzdžiui, Goncourt'ų ir Prancūzijos akademijos, su retomis išimtimis – ir visam gyvenimui. Todėl Prancūzijos premijos turi per ilgą laiką nusistovėjusias tapatybes: Goncourt'ų akademijos premija skiriama intelektualiai, stilistiškai sudėtingai knygai, Théophraste'o Renaudot, kuria, sakoma, apdovanojama svarbiausia Goncourt'ų akademijos premijos nugalėtojos konkurentė, taip pat tenka intelektualiai, tačiau dažnai kontroversiškai knygai, „Femina“, kurios žiuri sudaro tik moterys – lengviau skaitomai, „Médicis“ premija – literatūriškesnei, labiau eksperimentinei knygai, „Interallié“ skiriama žurnalistės ar žurnalisto parašytai knygai, o tai dažnai lemia dokumentinį knygos stilių.
Leidyklos galvoja, kuris kūrinys galėtų patikti tos ar kitos premijos žiuri nariams, svarsto ir apie tai, kokia tuo metu aktualia tema parašytas kūrinys gali turėti papildomos emocinės ir politinės reikšmės, kaip dar neišleistą rankraštį pateikti reikiamiems vertinimo komisijų nariams. Prancūzijos premijų žiuri nariai išties dažnai yra profesionalūs skaitytojai, per metus perskaitantys po kelis šimtus knygų ir todėl puikiai išmanantys ne tik laikinas literatūros madas, bet ir jų kaitą. Todėl jiems lengviau išskirti išties pranašiškus, originalius literatūros balsus, vizijas, atpažinti įmantrias literatūrines kartotes ir jas atskriti paprasto mėgdžiojimo. Palyginimui smagu paminėti, kad daugumos anglofoniškų literatūros premijų, taip pat ir Man Bookerio premijos, žiuri nariai keičiasi kasmet. Kai kurie jų, populiariosios kultūros atstovai, vertindami remiasi ne išpuoselėtais skaitymo įgūdžiais ir literatūros išmanymu, o subjektyviu įspūdžiu. Kita vertus, jiems galbūt lengviau pastebėti aktualius, karštus skaitinius. Kaip ten būtų, Prancūzijoje jau gegužės mėnesį leidyklos būna paruošusios premijų lenktynėms numatytų knygų rankraščius ir dar prieš juos išleidžiant (premijoms teikiami tik publikuoti kūriniai) kruopščiai išdalija juos literatūros komentatoriams, kurie visą vasarą įvairiuose leidiniuose sudarinėja tų metų la rentrée littéraire sąrašus, rašo knygų recenzijas. Nežinau, kiek ir kokios įtakos žurnalistų recenzijos turi vertinimo komisijų nariams, tačiau skaitytojams ir pirkėjams – milžiniškos.
La rentrée littéraire, kaip minėjau, ypatingas laikotarpis visiems šalies literatūros gyvenimo dalyviams, tačiau rašytojai Amélie Nothomb, šiemet tai itin reikšminga literatūros metų pradžia. Mat šiemet tai jau dvidešimtasis jos rentrée littéraire, dvidešimt metų iš eilės rudenį išleidžiamas naujas jos romanas. Sutikite, tai įspūdigas jubiliejus. 1992 metais pirmą kartą jos romaną „Žudiko higiena“ išleido leidykla „Albin Michel“. Nesakau pirmąjį romaną, nes Amélie Nothomb niekada nepraleidžia progos priminti, jog yra parašiusi daugybę romanų ir juos leidžia ne eilės tvarka, o kaip papuola. A. Nothomb yra ne kartą viešai pareiškusi, kad kasmet ketina išleisti po knygą. Iš čia ir garsusis jos epitetas – grafomanė. Tai ne menkinanti kritikų etiketė, rašytoja pati mėgsta girtis serganti grafomanija ir anoreksija, nuo šios ligos, ji sakosi jau išgijusi, o nuo grafomanijos gydytis nenorinti. Žinoma, ši liga kur kas pelningesnė.
Literatūrinį A. Nothomb debiutą lydėjo nedidelis skandalas. Romano „Žudiko higiena“ rankraštį, kaip ir dera ambicingai jaunai rašytojai, ji pirma nusiuntė leidyklai „Gallimard“. Garbus ir žinomas prancūzų intelektualas, rašytojas Philippe'as Sollers'as tuo metu leidykloje dirbo leidėju ir, perskaitęs A. Nothomb romaną atsisakė jį leisti, o laiške autorei parašė tik tiek: „j'aime pas les canulars.“ Tai reiškia, nemėgstu apsimetėlių. Mat jis pagalvojo, kad tai slapyvardžiu pasirašytas jau žinomo autoriaus romanas, galbūt Michel'io Tournier. Pati A. Nothomb ir ištikimas jos leidėjas „Albin Michel“ šią istoriją akimirksniu panaudojo rinkodaros tikslams. Ir neapsiriko, šiuo metu A. Nothomb yra populiariosios kultūros fenomenas, garsenybė, didesnį, beveik žvaigždės statusą šiuo metu Prancūzijoje turi gal tik rašytoja Anna Gavalda.
Japonijoje gimusi Belgijos diplomatų ir aristokratų duktės Amélie Nothomb fenomeną sudaro jau minėta kasmet leidžiamų knygų intriga (ar tikrai visą likusį gyvenimą ji sugebės laikytis pažado?); autobiografiniuose kūriniuose konstruojama spalvinga jos gyvenimo mitologija (prisiminkime 2005 metais lietuviškai išleistą romaną „Baimė ir drebėjimas“, apie jaunos prancūzės patikrtį Japonijos firmoje kuris, beje laimėjo Prancūzų akademijos romano premiją); skrupulingai puoselėjamas gotiškas autorės įvaizdis (įspūdingos skrybėlės, baltai pudrujamas veidas, raudonos lūpos, juodos suknelės, išmoningos riešinės, žiedai) bei intensyvus jos mediatizavimas, kuriame ji entuaziastingai dalyvauja ir kuris sudaro ne tik jos kūrybos foną, tačiau savotiškai ją pratesia. Nothomb aktyviai susirašinėja su daugybe gerbėjų, atsimena jų vardus, renginiuose juos atpažįsta. Taigi, A. Nothomb fenomenas apima ne tik jos knygas – į keistą, siurrealistinį Nothomb pasaulį kviečiami visi norintys. Tačiau Nothomb turi ir milžinišką skaitytojų ratą. Daugelis jų – paaugliai. Nors jos kūryba taip nekategorizuojama, manau, kad tai paauglių literatūra. Tačiau Nothomb knygas ryte ryja ir suaugusieji – jos trumputės, lengvos ir įdomios skaityti; jų centre – galios konfliktas, o kadangi Nothomb kūryboje apskritai gausu kontrastų, jis dažniausiai kuriamas tarp jaunos, tačiau sąmojingos, intelektualios ir stiprios moters bei pagyvenusio, turtingo bei įtakingo vyro. Kaip manote, kas laimi? Žinoma, kad jaunystė, sąmojis ir mergina.
Nors Nothomb kūryba dažnai ir pagrįstai kaltinama seklumu, paviršutiniškumu, kartais net banalumu, ji įdomi bent keliais aspektais. Pirma, tuo, kaip joje vaizduojamas ir interpretuojamas mergaičių, dažniausiai paauglių ir jaunų moterų santykis su savo kūnais ir aplinkinių reakcija į juos. Antra, tuo, kad jame sukuriamas hermetiškas, pasakiškas pasaulis su tik jam būdingomis, šiaip jau nelogiškomis taisyklėmis, kuris skatina pasvarstyti apie gal neretai ir banaliais laikomus, tačiau negailestingai ir todėl visai nebanaliai mūsų gyvenimą veikiančius dėsnius.
Pirmąjį Nothomb literatūrinės karjeros dešimtmetį išleistuose kūriniuose nuolat sureikšminamas ir detaliai tyrinėjamas vaiko tapimo paaugliu laikotarpis. Efektingi, drąsūs, net šokiruojantys paauglystės aprašymai yra iškirtinis Nothomb kūrybos ženklas. Su paauglyste susijusi ir anoreksijos tema, kurią Nothomb perteikia itin paveikiai.
Kai kurios literatūros tyrinėtojos teigia, kad autorės anoreksija prasismelkia iki pačios jos tekstų struktūros. Nothomb sako, kad rašymas, jos grafomanija jai teikia nepaprastą, orgazminį malonumą ir saugo ją nuo anoreksikui gręsenčios mirties. Ji nebesimarina badu, kad galėtų patirti rašymo teikiamą malonumą, todėl kritikės kartais ir pajuokauja, ar nuo to nekenčia jos kūryba, ar ji vietoje savęs nemarina savo tekstų, iš tiesų jos knygos tolydžio trumpėja.
Šį rudenį Amélie Nothomb išleido romaną „Mėlynbarzdis“. Anot autorės šiuo personažu ji žavisi seniai, jai tai žmogus, turintis asmeninę paslaptį, privačią erdvę, kurios gerbti nesugebančios moterys susilaukia tinkamos bausmės. Jei iki šiol, ypač feministinėse šios pasakos interpretacijose, žymiausia jų anglės Angelos Carter apysaka „Kruvinasis kambarys“, Mėlynbarzdis vaizduojamas žiaurus smurtautojas, Nothomb romane priešingai, jis infatilus, silpnas, dievobaimingas, socializacijos problemų turintis ir jau dvidešimt metų iš namų neišeinantis, tačiau pasakiškai gaminantis ir nuostabiai moterų drabužius siuvantis savamokslis fotografas.Įvertinusi visus Don Elemirio privalumus Saturnina kilmingąjį keistuolį vistik pasiunčia draudžiamajan kambarin paskui visas jo mylimąsias.
Literatūros kritikės Eglės Kačkutės radijo recenzija skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
Eglė Kačkutė
