Į Abu Dabį komandą lydėjo trenerio asistentė Vida Misevičienė. R. Šležys, dėkingas jai už pagalbą, sako, neteisingas prietaras, kad, jei laive yra moteris, laivas pasmerktas sudužti. Nieko panašaus – komandoje moteris labai reikalinga: jis kartais pasikarščiuoja, pabara žaidėjus, o Vida lyg mama – paglosto, paguodžia.
Apie savo komandą R. Šležys kalba su pasididžiavimu. Specialiosios olimpiados žaidynių auksas – didžiulis pasiekimas. Šios žaidynės panašios į įprastas olimpines žaidynes – jos taip pat vyksta kas ketveri metai, joms ruošiamasi visą olimpinį ciklą – ketverius metus. Žinoma, intelekto negalią turinčių žaidėjų pajėgumas skiriasi nuo kitų futbolininkų, bet treneris sako, kad savo energija, ryžtu jie nesiskiria nuo kitų.
Jūsų komandos pergalė tapo savotišku akibrokštu Lietuvos futbolui – ypač dėl to, kad tapot olimpiniais čempionais, nugalėję Braziliją.
Tas ažiotažas tik dėl to, kad pasitaikę priešininkai buvo iš šalies, kuri garsi dėl savo futbolo pasiekimų. Nenorėčiau to sureikšminti. Visos finalinio ketvertuko komandos buvo stiprios. Labai norėjom patekti į patį aukščiausią lygį, tam ruošėmės. Ten ir patekom, perėję kvalifikacinę atranką. Į finalinį ketvertuką pakliuvo mūsų, Prancūzijos, Brazilijos ir Indonezijos komandos. Visos buvo apylygio stiprumo, žaidėme rato sistema – visos komandos turėjo susitikti viena su kita. Pirmiausia žaidėm su Indonezija. Pirmojo kėlinio pabaigoje pirmavom 6:0, o rungtynės baigėsi 6:5. Po rungtynių savo vyrams sakiau: atrodė, dar kokios penkios minutės, ir mus pagaus. Šiaip rungtynės buvo negražios, kaip futbolininkai sako, „žaidimas į kulną“ – daug grubumo, daug geltonų kortelių, ir mes keturias korteles gavom. Bet finalinis švilpukas išgelbėjo, rungtynes laimėjom.
Kaip sekėsi žaisti su Prancūzija?
Šitų rungtynių scenarijus irgi įdomus: penktą minutę pralošėm 2:0 – gal vyrai buvo nesusikaupę. Šiaip ne taip varžovus po truputį pasivijom, ir, kai pasigirdo finalinis švilpukas, rezultatas buvo 6:4 mūsų naudai. Su brazilais irgi vyko kova. Bet sugraibėm po įvartį per du kėlinius ir laimėjom 2:0. Kitą dieną superfinale brazilus įveikėm rezultatu 4:2 ir iškovojom auksą.
Temperamentingi priešininkai lietuvių neišgąsdino?
Brazilai žaidė techniškai, kartais aikštelėje mūsų vyrus „pamaudydavo“. Bet būtent su jais labiausiai susidraugavom, jau prieš superfinalą tarėmės keistis marškinėliais, žodžiu, bendravom labai šiltai.
Vis dėlto, treneri, kas lėmė pergalę – stiprus pasirengimas, sugebėjimas susikaupti ar dar kas nors?
Manau, buvo daug faktorių: ir fortūna lemiamais momentais užpakalio neatsuko, ir vartininkas gerai žaidė, ir nusiteikimas buvo tinkamas. Prieš rungtynes užėjau į persirengimo kambarį, sakau: žinot vyrai, olimpiniais čempionais tampama tik vieną sykį gyvenime, dabar kaip tik ir yra jūsų šansas. Man, kaip treneriui, – sakau, – ir trečia vieta – pergalė, ir antra, bet jums tai skirtumas didelis, ir aš jaudinuosi tik dėl jūsų, ne dėl savęs. Ir išėjau.
Ar atsimenate akimirką, kai supratot, kad tapot čempionais?
Aišku, buvo euforija. Iš karto nelabai ir supranti, kas įvyko. Bet tuoj pasipylė sveikinimai – visi vaikinai „gyvena“ socialiniuose tinkluose, tai sveikino ir artimieji, ir panelės, ir draugai. Žinoma, visi džiaugėsi. Bet teko skaityti ir tokių komentarų – kodėl neįgaliųjų olimpiadoje atsirado sveikųjų? Garantuoju, kokie devyniasdešimt procentų žmonių Lietuvoje nežino, kad komandinėse specialiosios olimpiados rungtyse vykdoma jungtinio sporto programa – neįgalieji žaidžia vienoje komandoje su negalios neturinčiais žaidėjais. Tai yra svarbus socialinis projektas – sveikieji žaidėjai (partneriai) turi integruotis tarp neįgaliųjų (atletų) ir jiems padėti. Aikštelėje jų meistriškumas yra didesnis, neįgalieji į juos lygiuojasi, stengiasi pasitempti. Bet rezultatai neatsiranda per metus ar dvejus, tam reikia žymiai ilgesnio laiko.
Kokia buvo auksinės komandos sudėtis?
Abu Dabyje žaidėme penki prieš penkis – gavom tokią kvotą, nors norėjom gauti didesnę – septyni prieš septynis. Teko imti mažiau žaidėjų – iš viso vežėmės devynis.
Pagal ką skirstomos kvotos?
Kvotas skirsto pagal tai, kaip šalyje vykdoma specialiosios olimpiados programa. Vertinama, kiek varžybų šalis surengia, kiek jose būna dalyvių, kokiuose turnyruose dalyvauja komandos, žodžiu, žiūri, ar veikla nėra vienadienė. Kadangi esu specialiosios olimpiados futbolo programos vadovas, Kėdainiuose kasmet organizuoju tris Lietuvos specialiosios olimpiados čempionatus. Organizuojam turnyrus, važiuojam vieni pas kitus, žodžiu, visą laiką vyksta judėjimas. Savo patirtį dabar bandau perduoti sūnui. Martynas irgi futbolininkas, yra baigęs UEFA B kursus. Jis taip pat buvo Abu Dabyje, buvo atsakingas už partnerius.
Kaip tapot treneriu?
Žaidžiau futbolą, tiesa, neprofesionaliai. Komandinės sporto šakos man visą laiką buvo mielos – ir krepšinį mėgstu, ir ledo ritulį. O kad dirbsiu su vaikais, žinojau nuo mažens – mano šeimoje, giminėje daug mokytojų. Ir štai jau trisdešimt antri metai dirbu Kėdainių specialiojoje mokykloje, esu kūno kutūros mokytojas-metodininkas. Kad atėjau būtent į šią mokyklą – atsitiktinumas. Įsidarbindamas neturėjau supratimo, kokie vaikai ten mokosi. Bet jau tiek metų ten pat dirbu ir niekada neturėjau minčių keisti darbą. Smagu, kai matai savo darbo rezultatą – mūsų vaikai visuomenėje gali integruotis būtent per meną, sportą. Taip, jie nebus mokslininkai, nebus matematikai, fizikai ar lituanistai – bet jie gali sėkmingai adaptuotis ir gyventi tarp visų, tik turim jiems padėti.
Norite pasakyti, kad jie turi gebėjimų, kurie yra ne blogesni nei kitų?
Taip, tikrai taip! Pasižiūrėkit kad ir į mūsų futbolininkus. Juk mus vis nurašydavo, neleisdavo dalyvauti varžybose kartu su sveikaisiais, pasakydavo tiesiai šviesiai – jūs nereikalingi. Būdavo skaudu, mes juk irgi norim turėt savo vietą po šia saule. O jau kuris laikas su ta pačia komanda, kuri žaidė Abu Dabyje, dalyvaujam Kauno apskrities mėgėjų lygoje. Esam Kauno specialiosios olimpiados klubas. Iš pradžių bijojom, o dabar jau žaidžiam drąsiai. Taigi nesam vienadieniai. Liko dar dvi turnyro rungtynės – gal ir čia tapsim prizininkais?
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
