Neseniai Panevėžyje surengtos iškilmės pagerbti su didžiuoju sportu atsisveikinusias pasaulio plento dviračių čempiones Dianą Žiliūtę ir Editą Pučinskaitę.
Iš Naujosios Akmenės kilusi E. Pučinskaitė yra laimėjusi beveik šimtą daugiadienių lenktynių. Apie jų nematomą pusę – traumas, dopingo viliones, valios išbandymus sportininkė anksčiau vengė kalbėti atvirai. Šį kartą – išimtis.
Įmanoma lenktyniauti net traumuotam
– Ar dažnai tau prireikdavo medikų pagalbos?
– Dviračių sportas yra viena iš pavojingiausių sporto šakų, nors traumų ir nėra tiek daug, kaip lengvojoje atletikoje ar krepšinyje. Save priskiriu prie laimingesnių sportininkų, nereikėjo gydytis metus ir daugiau arba nustoti sportuoti. Turiu draugių, kurios per vienerius metus susižalojo tiek kartų, kiek aš per du dešimtmečius.
Ir pati liūdniausia mano trauma nebuvo sunki. Tik ją patyriau nepalankiu momentu – kai iki Pekino olimpinių žaidynių buvo likę dešimt dienų. Tada skilo peties kaulas, trūko raumuo. Kenčiau skausmą, tačiau startavau olimpiadoje, tik po pusantrų metų išgijau.
– Ar nepasitaikė griūčių, kai nuo akimirkos priklauso, ar liksi nesuluošinta, ar išvengsi tragedijos?
– Griūvant iš tikrųjų mintyse pralekia pusė pasaulio. Svarbiausia saugoti galvą, tad pirmiausia ją užsidengiu.
Kita mintis – kad tik galėčiau tęsti lenktynes. Dviratininkas nėra kaip futbolininkas, kuris sužalotas gali pagulėti minutę kitą. Aukščiausio lygio dviratininkas pašoka iškart su vieninteliu tikslu – baigti lenktynes. Nesvarbu – ar kruvinas, ar sulaužytas, todėl dviratininkai yra labai stiprūs psichologiškai.
Bet mes nesijaučiame didvyriais. Tai mums normalu. Juk būna, kad dalyvauji varžybose, dėl kurių treniravaisi visus metus. Visa komanda man padeda lenktynėse, todėl negaliu gulėti ir dejuoti. Jei atsistoji ir juda kojos, galva – vėl važiuoji. Praktiškai niekas nekreipia dėmesio į skausmus ir kraują.
„Tour de France“ lenktynėse susižalojau kelią, o vakare jį chirurgas susiuvo apie dvidešimčia siūlių. Patarė nebetęsti varžybų, nes beveik nebelanksčiau kelio. Treneriai mykė ir sakė: spręsk pati.
Po bemiegės nakties dėl skausmų vis dėlto sėdau ant dviračio, nors kančios – siaubingos. Ir tos likusios keturios lenktynių dienos buvo košmaras. Bet išlaikiau trečią turėtą poziciją.
– Kaip tai įmanoma ištverti?
– Tokiais momentais supranti, ką reiškia psichologija. Kai esi sveikas, trasoje sukasi mintys: kaip man neatsilikti, kaip iškentėti įkalnėje. Bet nieko panašaus nebegalvoji, kai kankina skausmas. Nebelieka jokių baimių, nebejauti raumenų skausmo. Vienintelės mintys: tu, vargšas keliuk, tik iškentėk, o visa kita aš tikrai iškentėsiu. Su savo keliu šneki kaip su gyvu. Ir taip užkalbi.
Dopingas – paties sportininko kaltė
– Dviratininkių pasaulyje retenybė skandalas dėl dopingo, bet dviratininkai jį naudoja?
– Dopingas nepadeda ilgai išlaikyti aukštą sportinę formą, o tik padeda viršyti realias fizines galimybes metus ar antrus, paskui sportininkas dingsta iš lyderių. Jei taip atsitinka – tai pirmas požymis įtarti, kad jo rezultatai galėjo būti nešvarūs. O kas ilgai išsilaiko pergalių kelyje – laikomas talentingu ir padoriu.
Dopingo sportininkui neįkiša treneriai ar daktarai, tai yra jo paties pasirinkimas. Man niekas jo nesiūlė. Jei būčiau norėjusi nešvarių pergalių, pati būčiau turėjusi ieškoti stimuliatorių. Neteisingos kalbos, kad sporto pasaulyje gali įtraukti sistema. Manęs neįtraukė.
Lietuvos dviratininkių pasaulyje vienintelis skandalas kilo, kai Dianos Žiliūtės kraujyje rado kofeino. Ji mums prisiekė, kad tegėrė kavos. O pastaruoju metu tas įvykis kelia juoką, nes neseniai antidopingo komisija nusprendė, jog kofeinas nebelaikomas ypatingu stimuliatoriumi ir nebeieškomas šlapimo mėginėliuose.
Motyvai
– Ar kada mąstei, kaip pavyko mergaitei iš nedidelės Naujosios Akmenės užkopti į aukščiausias sporto aukštumas?
– Italijoje manęs klausinėjo, kodėl aš taip gerai važinėju į kalnus, jei jų nėra Lietuvoje. Klausinėjo, kodėl geriausiai susitelkiu karštyje, jei Lietuvoje kitokie orai. Sunku būdavo atsakyti. Ne visada norėdavosi aiškinti apie kitas priežastis: užsispyrimą, charakterį, apie talentą, užsibrėžtą tikslą bei jo siekimą. Viskas sugulė į visumą. Dar buvau svajoklė, daug turėjau svajonių.
Bet vis tiek visa tai – nėra atsakymas.
– Kaip šiandien jaunimui kilti į sporto aukštumas?
– Jam daug sunkiau. Mūsų kartos buvo kitokios vertybės. Prieš 20–30 metų paauglei mergaitei iš Naujosios Akmenės patekti mokytis į Panevėžio sporto mokyklą buvo beprotiškas prestižas ir svajonės išsipildymas. Šiandien jaunimą vilioja kitoks gyvenimas. Norėjau sportuoti, kad pamatyčiau pasaulį. Nes tuo laiku dviratininkių sporto stovyklos būdavo rengiamos Kazachstane.
Buvau penkiolikos metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Tada tapau nacionalinės rinktinės nare ir galėjau dar toliau keliauti. Tai ir stiprino norą vis sportuoti ir ko nors pasiekti. Taip mąstė daugelis mano kartos dviratininkių. Ir pasiekė aukštumų – Diana Žiliūtė, Jolanta ir Rasa Polikevičiūtės. Visos buvome patekusios ant tos pačios bangos.
Dabar daug nusivylusių, mažiau betikinčių žmonių.
– Ar panašios tendencijos ir kitose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Italijoje, kur gyvenate?
– Mes į sportą kabinomės, o Lietuvos dviračių sporto treneriai mergaites turi stumti. Tas pats ir Italijoje. Tik dar daugiau turi stumti. Mažai italių išauga iki aukšto lygio sportininkių.
Vytautas RUŠKYS
