Prieš daugiau nei dvejus metus į Norvegiją emigravęs Norbertas Lisauskas prisipažįsta, kad be karatė neįsivaizduoja savo gyvenimo. „Dar nuo tų laikų, kai žiūrėdavau filmus su Jackie Chanu, visuomet norėdavau mokytis karatė“, - Balsas.lt pasakojo savaitgalį Vilniuje pasaulio kiokušin karatė čempionate debiutuosiantis 24 metų sportininkas.
Net ir išvykęs iš Lietuvos N. Lisauskas ryšių su tėvyne nenutraukia – nuolat lanko artimuosius Jonavoje ir yra aktyvus Lietuvos kiokušin karatė rinktinės narys. Balandžio 13–14 dienomis Vilniaus „Siemens“ arenoje vyksiančiose planetos karatė kiokušin pirmenybėse jis stos į kovas vidutinio svorio (iki 80 kg) kategorijoje.
Ar galėtų atstovauti kitą šalį? „Net minčių tokių nėra“, - tikino N. Lisauskas, gyvenantis, dirbantis ir sportuojantis Osle. „Mano teta gyveno Norvegijoje ir kadangi finansiškai man sunkiai sekėsi, pasiūlė atvykti. Galvojau, kodėl nepabandžius. Nuo pat pirmos atvykimo dienos pradėjau dirbti švaros kompanijoje. Vėliau pasikviečiau ir draugę“, - pasakojo sportininkas ir atskleidė, kad su mylimąja šiuo metu laukiasi pirmagimio.
– Norint palaikyti gerą sportinę formą, reikia tam skirti laiko. Kaip sekasi Norvegijoje suderinti darbą ir sportą?
– Kartais pasportuoju prieš darbą, bet paprastai tai darau grįžęs po darbų vakare. Dažniausiai sporto klube. Turiu draugą, kuris man padeda ruoštis. Pačiame Osle, kur gyvenu, kiokušin karatė nėra. Prie Oslo buvo kita karatė federacija, ten valanda kelio iki jos, bet jai toli gražu iki Lietuvos lygio. Ten treniruotėse nėra nei normalių partnerių, nei trenerių.
– Norint gauti bilietą į pasaulio čempionatą teko įveikti atranką. Kaip tai padarėte, jei neturėjote tinkamų sąlygų pasirengti?
– Matyt, iš anksčiau žinojau, kaip siekti pergalės, ką daryti, kaip treniruotis. Šiuo sportu užsiimu nuo 7 metų. Pradėjau Jonavoje, vėliau norėjau tobulėti ir važinėjau treniruotis į Kauną. Atrankos turnyras vyko praėjusių metų spalio mėnesį Lietuvoje. Po keletos kovų tapau nugalėtoju. Pasitikėjimas savimi ir nusiteikimas – svarbiausi dalykai.
– Norvegijoje nekilo noro visko mesti?
– Ne. Net minčių apie tai nebuvo. Kimono buvo supakuotas su kitais drabužiais. Sportas ir karatė – mano kraujyje. Teko užsiimti bušido ir boksu, bet karatė liko visam gyvenimui.
– Kuo karatė taip traukia?
– Dar nuo tų laikų, kai žiūrėdavau filmus su Jacky Chanu, visuomet norėdavau mokytis karatė ir mamai sakiau, kad noriu tuo užsiimti jau nuo 5 metų. Bokse taip pat mačiau perspektyvą, kaip ir kitose kovinėse šakose, tačiau karatė buvo pirmoje vietoje. Bet kokio renginio metu vilkdavausi kimono. Salės, diržai, tobulėjimas, pakopos, varžybos, nuolat iššūkiai. Viršūnės nėra. Tai mane ir traukia.
– Kokie didžiausi paties laimėjimai?
– Prieš išvykstant į Norvegiją teko operuoti kojos kelio raiščius. Po kelių mėnesių jau dalyvavau Europos jaunimo čempionate. Man tai buvo didžiausias iššūkis, nes tuomet sirgau, numečiau daug svorio, buvau traumuotas. Tai tikras išmėginimas, nes su kiekviena kova jaučiau, kaip energija palieka mane. Kovojau iki galo ir laimėjau antrąją vietą. Suaugusiųjų čempionatuose patekdavau į penketukus ir aštuntukus, tačiau reikšmingų pergalių nelaimėjau.
– Daugelis sportininkų, išvažiavę uždarbiauti į užsienį dažnai pasitraukia iš sporto. Kas pačiam neleido taip pasielgti?
– Pats save motyvavau. Norėjau sportuoti ir ieškojau klubų aplinkui. Dalyvavau net kitos karatė federacijos varžybose ir Norvegijoje tapau nugalėtoju.
– Kiek į tokį sportą reikia investuoti savo lėšų?
– Tai nėra brangus sportas. Daugiau reikia noro nei pinigų. Ten, kur gyvenu, aplink nėra daug sporto salių, tai renkuosi bėgimą, prisitraukimus, atsispaudimus. Išsivalo ne tik kūnas, bet ir siela.
– Kokius pats sau keliate tikslus šiame pasaulio čempionate? – Jei būsiu patenkintas pats savo kova ir tuo pasidžiaugs žiūrovai bei treneriai – bus didžiausias laimėjimas. Norisi įrodyti, kad esu vertas būti šiame turnyre. Gal pastaruoju metu rimtos varžybų patirties man ir trūksta, bet treniruočių partnerius turiu gerus ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.
– Ruošiatės Norvegijoje likti ir toliau?
– Taip. Norint čia pasiekti kažką daugiau, reikia mokėti kalbą, o kadangi visą likusį laiką po darbo skyriau sportui, tai neturėjau kada mokytis. Tikiuosi, kad po šio pasaulio čempionato galėsiu daugiau tam skirti laiko, bet sporto tikrai nesirengiu apleisti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Pasaulio kiokušin karatė čempionatas: lietuviai žada ir medalių, ir gražių kovų
