Vanduo yra gyvybės pagrindas, todėl nenuostabu, kad 44 proc. viso pasaulio žmonijos gyveną jūrų bei vandenynų pakrantėse. Be to, šis skaičius nuolat auga, nes ekonomikos centrus vilioja jūrų keliai, o vandenynų ištekliai yra puikus maisto šaltinis daugeliui šių miestų gyventojų, rašo „Foreign Policy“.
Deja jūra maitintoja turi ir tamsiąją pusę. Nuo 1950 iki 2009 metų pasaulinis vandenynų lygis kasmet pakildavo vidutiniškai po 0,6-1 milimetrą. Itin lėtai vykstantis procesas nesukelia tokios panikos kaip uraganas „Sandy“, nes skęstančių nykštukinių valstybių gyventojai turi galimybę pamažu persikraustyti į žemynines šalis, o seklumose įsikūrę koraliniai rifai išvis mažai kam rūpi.
Maldyvai jau pradėjo galvoti apie galimybę perkelti savo šalį į kitos valstybės teritoriją. Daugelis Okeanijos valstybių taip pat nerimauja dėl savo ateities. Tuo tarpu uraganui „Sandy“ pakako dviejų dienų, kad pasaulis iš naujo prabiltų apie klimato kaitos problemas. Dar didesnę dramą 2005 metais išgyveno Naujojo Orleano gyventojai. Tiek šis miestas, tiek ir Niujorkas pamažu grįš į įprastas vėžes, tačiau gali būti, kad ilgainiui juos abu iš lėto praris vandenynas.
Pasaulyje nuolatos daugėja didžiulių miestų, kuriems užtvindymu grasina ir nuolatos kylantis jūrų lygis ir atsitiktiniai uraganai.
Susipažinkite su pagrindiniais kandidatais į sekantį potvynį:
Mumbajus (Indija): grėsmė iškilo 2,8 mln. gyventojų;
Šanchajus (Kinija): grėsmė iškilo 2,4 mln. gyventojų;
Majamis (JAV): grėsmė iškilo 2 mln. gyventojų;
Aleksandrija (Egiptas): grėsmė iškilo 1,3 mln. gyventojų;
Tokijas (Japonija): grėsmė iškilo 1,1 mln. gyventojų;
Bankokas (Tailandas): grėsmė iškilo 0,9 mln. gyventojų;
Daka (Bangladešas): grėsmė iškilo 0,85 mln. gyventojų;
Abidžanas (Dramblio kaulo krantas): grėsmė iškilo 0,52 mln. gyventojų;
Džakarta (Indonezija): grėsmė iškilo 0,5 mln. gyventojų;
Lagosas (Nigerija): grėsmė iškilo 0,36 mln. gyventojų;
Į šį sąrašą nepateko Londonas, kurį saugo antra pagal dydį pasaulyje potvynių užtvanka. Didesnė yra įrengta tik Nyderlanduose. Deja, manoma, kad iki 2050 šis inžinerijos šedevras nebeapsaugos Londono nuo kylančio jūros lygio.
Sankt Peterburgas – dar vienas miestas, kuriam tenka susidurti su kylančio jūros lygio iššūkiu. Nevos žiotyse pastatyto miesto apylinkėse anksčiau plytėjo tik neaprėpiami pelkynai. 1703 metais įkurtą miestą nuo potvynių saugo apsauginis pylimas, kuris tuo pat metu atlieka ir miesto aplinkkelio vaidmenį. Vis dėlto tokie pylimai yra itin brangus ir laikinas sprendimas. Niujorkas atrastų lėšų panašioms konstrukcijoms, tačiau daugeliui pasaulio miestų panaši investicija yra neįkandama.
Anot JAV Pasaulinių pokyčių tyrimų programos, ateityje pakrančių miestai turės dvi galimybes: trauktis nuo kranto į šalies gilumą arba dirbtinėmis priemonėmis kelti miestą virš jūros lygio.
Nyderlandų kovos su jūra patirtis yra viena didžiausių. Ši šalis nuo vandens atsitveria brangiai kainuojančiais pylimais, todėl šalyje karts nuo karto kyla diskusija, esą derėtų jūrai užleisti dalį šalies teritorijos, nes jos išlaikymas kasmet kainuoja vis brangiau.
Bene garsiausias pasaulyje skęstantis miestas – Venecija. Dar VI amžiuje vietos gyventojai baimindamiesi barbarų antpuolių nutarė įrengti savo miestą nuo kranto nutolusiose salose. Jūros vanduo tapo šio miesto gatvėmis. Saugumo kaina – per šimtmetį Venecija vidutiniškai nugrimzta 3,8 centimetro. Dėl kylančio jūros lygio šis procesas tapo penkis kartus spartesnis.
Siekdami išgelbėti Veneciją Italai nutarė inicijuoti projektą - „Mozė“. Pasinaudodami britų, olandų ir rusų patirtimi vietos gyventojai ketina įrengti 4,7 mlrd. eurų vertės vartus, kurie apsaugotų lagūną nuo aukšto bangavimo Adrijos jūroje.
Nepaisant kylančių grėsmių vis daugiau žmonių persikelia gyventi į pakrančių miestus. Beveik kiekvienoje kultūroje galima išgirsti legendų apie paskendusius miestus, kurių varpai retkarčiais iki šiol aidi iš po žemių. Kas žino, galbūt, ateityje tokios pat legendos bus pasakojamos ir apie šių dienų metropolius.
