Tiesioginės transliacijos stebėtojai interneto pagalba galės aktyviai dalyvauti bei diktuoti siužeto eigą scenoje kad ir kur jie bebūtų – Čikagoje, Melburne, o gal Alytuje?
Kiekviena improvizacija būna viena ir nepakartojama, todėl žiūrėti „Kito Kampo“ spektaklius ir ašaroti juoko ašaromis kaskart lyg nauja patirtis. O ką patiria aktorius kaskart improvizuodamas, jausdamas pulsą scenoje, būdamas budrus it vairuodamas automobilį ten, kur eismas yra didžiausias, pasakoja „Kito Kampo“ aktorius ir režisierius Kirilas Glušavejas.
Kirilai, kada pradėjai improvizuoti?
Esu baigęs režisiūrą, tačiau trečiame kurse pradėjau improvizuoti. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo suplanuotas toks kursas, t.y. aktorius supažindinti su improvizacijos menu, teatro sportu. Visa tai mums dėstė Andrius (Žebrauskas – aut. past.). Aš atėjau, susipažinau ir man labai patiko.
Kiek dar iš jūsų kurso užsikabino ir tęsia improvizacijas didžiosiojoje scenoje?
Iš pradžių visiems labai patiko, nes tai buvo kažkas naujo, gyvo, žaismingo. Tačiau ilgainiui kompleksai padarė savo ir tarp iki šiol improvizaciją praktikuojančių kurso draugų yra tik vienas – Paulius Ignatavičius. Jis kuriam laikui buvo palikęs „Kito Kampo“ trupę, bet jau grįžta.
Minėjai kompleksus – kokių kompleksų turėtų atsikratyti aktorius, kad galėtų nevaržomas improvizuoti?
Tai, kas apskritai dabartinėje visuomenėje yra laikoma privalumais, yra vieni didžiausių kompleksų. Pavyzdžiui, būk pirmas, būk supermenas, būk kietas, būk rimtas ir t.t. Jei dirbi teatre, tai būk išmintingas. Kas įdomiausia, tie nusistatymai pakiša koją tiem žmonėm, kurie tuo įtiki. Įsivaizduok spindintį, gyvybingą jaunuolį iš miestelio, kuris atvažiuoja į sostinę. Kadangi jis turi visas reikiamas savybes tapti aktoriumi, įstoja į aktorinį. Tačiau pedagogas dar nuo stojamųjų egzaminų pradeda jį gąsdinti: „Ko tu čia linksminies, mes juk statome pjesę, rimtą pjesę“. Taip tas pradedantis aktorius yra uždaromas į tariamo rimtumo rėmus. Nereikia daryti smulkios filosofijos giliose vietose. Gilios vietos yra savaime gilios.
Iš tavo pasakojimų galima suprasti, kad LMTA nepadarė įtakos tavo pasirinkimui užsiimti improvizacija.
Įtaką visuomet daro atsitiktinumas. Tačiau ir LMTA, be abejo, padarė savo darbą. Juk vis tiek einu ta kryptimi ir gyvenu teatrinėje terpėje. Tačiau didžiausią įtaką, žinoma, padarė Andrius Žebrauskas.
O ar „Kito Kampo“ kompanija yra atvira naujiems veidams savo trupėje?
Mūsų „šaika“ yra atvira absoliučiai viskam.
Net moterims? Juk jei jūsų trupėje būtų moterų galima būtų suvaidinti daugiau situacijų.
Ne. Mes suvaidiname moterų vaidmenis patys. Vaidinau ir tetas, ir mamas. Išsisukam. Tačiau jei mūsų „šaikoje“ atsiras moterų, vadinasi, taip lemta ir taip reikia.
Kaip jūs ruošiatės savo spektakliams?
Repeticijų mes neturime, tačiau turime labai daug treniruočių. Mes labai daug dirbame, nes siekiame kokybės. Pats Andrius improvizacijos mokėsi pas šio žanro krikštatėvį Keithą Johnstone'ą. Teatro sportas kaip scenos menas atsirado XX a. viduryje. Jis turi ir savo šaknis, ir tradicijas, ir istoriją, ir netgi kanonus.
Ar įmanoma užsiimant teatro sportu statyti teatrines premjeras?
Kiekvienas mūsų spektaklis yra premjera ir, svarbiausia, nepakartojama premjera. Šitas atsakymas irgi yra premjera.
Gegužės 1-ąją „Kito Kampo“ premjera bus ištransliuota visam pasauliui realiu laiku. Ar kažkaip specialiai tam ruošiatės?
Treniruojamės įprastu ritmu. Tai bus dar viena mūsų nepakartojama premjera.
O kaip tu pats vertini spektaklio realiu laiku stebėjimą internete?
Neturėdamas galimybės keliauti fiziškai, tu visada turi galimybę keliauti vaizduotės arba televizijos kanalo „Discovery“ pagalba. Panašiai ir šįkart.
Spektaklį gegužės 1-ąją 20.30 Lietuvos laiku galima bus nemokamai stebėti šiuo adresu: webseminarai.lt/kitaskampas, taip pat ir gyvai Mažajame teatre Vilniuje.
