Iš 6000 diabetu sergančių žmonių tik 800 sulaukia visapusiškos valstybės paramos. Pasak piketo dalyvių, gydytojų paskirtos medicinos pagalbos priemonės 100 proc. kompensuojamos tik vaikams ir asmenims iki 24 metų. Taip diskriminuojami vyresni ligoniai, jiems nesudaromos lygios galimybės kontroliuoti ligos eigą ir užkirsti kelią galimoms komplikacijoms.
Vietoj penkių – po vieną diagnostinę juostelę per dieną
Stasė Matkevičienė II tipo diabetu serga jau 16 metų. Moteris įsitikinusi – liga ją užklupo ne dėl per didelio angliavandenių vartojimo, netaisyklingos mitybos ar kokių nors žalingų įpročių. 47 metus istorikės darbui atidavusios moters nuomone, II tipo diabetas – streso, didžiulės įtampos rezultatas. Ir nuo to nesame apsaugotas nė vienas.
S. Matkevičienė pasakoja, kad dabar kiekviena jos diena įsprausta į tam tikrus rėmus, kurių negalima nepaistyti: penki dūriai į pirštą – cukraus kiekio matavimai, trys vaistų tabletės, insulino švirkštas į pilvą. Moteris sako su tokia dienotvarke jau susitaikiusi ir dėl to nesiskundžia. Vis dėlto į prie Sveikatos apsaugos ministerijos surengtą tokio paties likimo žmonių piketą ji atėjo norėdama pasakyti – šia liga sergantys žmonės nusipelnė kur kas didesnio valstybės dėmesio ir paramos.
Vos ne pusės amžiaus darbo stažą turinti moteris sako gaunanti neblogą pensiją, todėl išgali ne tik nusipirkti būtinų diagnostinių juostelių gliukozei nustatyti, bet ir leidžia sau kasdien pasimėgauti pora puodelių kavos... „Valstybė man kompensuoja 50 juostelių kas antrą mėnesį – tai net mažiau nei viena juostelė per dieną, nors reikia penkių“, – nuoskaudos neslepia visą gyvenimą sąžiningai dirbusi ir mokesčius mokėjusi pedagogė.
Moteris neprašo daug – pasak jos, jeigu valstybė kompensuotų nors po vieną pakuotę juostelių (50 vnt.) kas mėnesį, būtų nemenka pagalba. „Dar vienas dalykas, į kurį norėtųsi atkreipti ministro dėmesį – mums reikia inovatyvių vaistų, kuriuos vartoja pažangių šalių diabetu sergantys žmonės. Vien insulinas – jau praeitas etapas. Jį vartojantys ligoniai skundžiasi įvairiomis jo šalutinių poveikių sukeltomis problemomis“, – sako S. Matkevičienė.
Stipresnė valstybinė pritaikomų objektų kontrolė.
Didesnis neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas į aplinkos pritaikymo procesus.
Įstatymų tobulinimas.
Nežinau, man tai neaktualu.
87 eurų kompensacija – per didelė našta valstybei?
Pikete dalyvavęs cukriniu diabetu sergantis Vytautas turėjo gerokai daugiau priekaištų ir sveikatos apsaugos ministrui, ir visai šalies sveikatos apsaugos sistemai. Jis priminė lygių galimybių kontrolieriaus sprendimą, kad tokio paties tipo diabetu sergantys žmonės tarpusavyje diskriminuojami dėl amžiaus, ir siūlymą panaikinti tai įteisinančią ministro įsakymo nuostatą. Jau praėjo pusantrų metų, bet situacija nepasikeitė. Pasak Vytauto, praėjusiais metais ministras ją dar pablogino, nes tik asmenims iki 24 metų pradėjo kompensuoti daugiau preparatų. Pažangesniam diabeto gydymui skirtas papildomas milijonas eurų tik dar labiau supriešino skirtingo amžiaus ligonius. Pasak piketo dalyvių, vyresni žmonės turi dirbti du darbus, nes vieną algą reikia atiduoti diabetui gydyti. „Galima tik sustabdyti ligos progresavimą, – sako Vytautas. – Būklė gali tik blogėti, o ne pagerėti, todėl mes ir prašom: padėkit mums kontroliuoti diabetą, o ne bloginkit sąlygas.“
Cukriniu diabetu Vytautas serga nuo vaikystės ir puikiai žino visus ligos niuansus. Insulino pompa ligą kontroliuojantis vyras pasakoja per mėnesį išleidžiantis iki 350 eurų jos priežiūrai, jutikliams, medikamentams. Pasak jo, jeigu valstybė kompensuotų bazinę insulino pompų medikamentų kainą – 87 eurus per mėnesį (patys ligoniai vis tiek turėtų prisidėti apie 250 eurų), tai jau būtų žingsnis į priekį. Ar tai valstybei tikrai būtų nepakeliama našta, klausė piketo dalyviai, kurių daugumą sudarė ne patys diabetu sergantys žmonės, o jų artimieji – tėvai, žmonos, bičiuliai, patvirtinę, kad liga paliečia ne tik konkretų žmogų, bet ir esančius šalia.
Ne viename ministerijai adresuotame rašte diabetu sergančių žmonių nerimą išdėstęs Vytautas ir pats ne kartą ėjo kalbėtis su jos atstovais, net konkretų planą, kaip tuos tikslus pasiekti, pasiūlęs, deja, padėtis nesikeičia.
Rezervas svarbiau už žmonių sveikatą šiandien?
Į prie SAM surengtą piketą atvykęs Seimo narys Justas Džiugelis taip pat neslėpė nusivylimo. Pasak jo, dar 2018 m. balandį lygių galimybių kontrolierius įpareigojo ministrą keisti įsakymą, kuris akivaizdžiai pažeidžia žmogaus teises ir lygiateisiškumą, nes iki 24 metų diabetu sergantys žmonės gauna tam tikrą valstybės pagalbą, kompensaciją preparatams, o šią amžiaus ribą peržengę – jau nebe. „Noriu pabrėžti, kad čia kalbama ne vien apie vaikus ir suaugusiuosius, – sakė J. Džiugelis. – Mes kalbame apie suaugusius žmones – kuo 23–24 metų amžiaus žmogus skiriasi nuo 26-erių?“
Nors apie šią problemą garsiai prabilta prieš pusantrų metų, SAM, kaip paprastai, apeliavo į pinigus. Tačiau, pasak J. Džiugelio, nei pernai formuojant biudžetą, nei šiemet nėra atsižvelgiama į šių žmonių interesus ir paisoma įstatymo. „Kyla natūralus klausimas – ko siekia ministras, dėdamas 200 mln. eurų į rezervą, kai nesimato nei ekonomikos krizės, nei kitokių kataklizminių reiškinių, – klausė J. Džiugelis. – Raginu ministrą išgirsti šiuos žmonės, vykdyti įstatymą ir atstovauti lygiai teisingai visiems žmonės, nepaisant jų amžiaus.“
Diabeto laimės rato išbandyti nepanoro
Piketui gerokai įpusėjus susitikti su jo dalyviais išėjo būrelis SAM darbuotojų. Piketo organizatorius Jurgis Tomaševičius juos pakvietė pasukti Diabeto laimės ratą ir patiems įsitikinti, kas gresia reikiamos pagalbos nesulaukusiam ligoniui. Deja, tokios „laimės“ niekas nepanoro išbandyti.
Į viceministrės Kristinos Garuolienės kvietimą problemas aptarti susėdus prie stalo ministerijoje piketo dalyviai atsakė norį, kad jų balsas skambėtų viešai, o ne susigertų į ministerijos koridorių sienas.
„Kodėl jūs iš mūsų 6000 diabetu sergančiųjų grupės išskiriat 800 ir tik jiems viską kompensuojant 100 proc., o kitus 5200 išvarote dirbti, uždirbti ir mokėti iš savo pinigų? Ar tai teisybė?“ – klausė J. Tomaševičius.
Pasak viceministrės, praėjusiais metais cukriniam diabetui gydyti skirtiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti buvo skirta apie 23,2 mln. eurų (12,5 mln. – insulinui, 6,6 mln. – gliukozės kiekį kraujyje reguliuojantiems vaistams, 3,6 mln. – diagnostinėms juostelėms gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti, 0,5 mln. eurų – insulino pompos keičiamųjų dalių komplektams). Tai sudaro maždaug dešimtadalį visų kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms skiriamų lėšų. Deja, pasak K. Garuolienės, ribotas biudžetas neleidžia patenkinti visų poreikių, todėl natūralu, kad pirmiausia rūpinamasi vaikams skirta pagalba.
J. Tomaševičiaus tokie viceministrės argumentai neįtikino. Pasak jo, kodėl dėl 16 metų cukriniu diabetu sergančio tėvo ligos turi kentėti jo vaikas? Nesulaukiant reikiamos pagalbos, net valstybės skiriami vaiko pinigai panaudojami jo ligai gydyti.
Gyvybiškai svarbių klausimų laviną viceministrei pažėrę piketo dalyviai sakė atsakymų į juos nesulaukę. Pasak jų, jau parengti dokumentai, kurie bus pateikti Administraciniam teismui – gal tuomet reikalai pagaliau pajudės.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
