Iki šiol daugelyje rinkimų į Seimą tarp rinkėjų vyravo skundai ir neviltis, kad nėra ką rinkti, neturime sąžiningų kandidatų, tiesos ir teisingumo vertybes branginančių partijų. Šį kartą pokyčio troškulio banga iškelia ir siūlo daug naujų alternatyvų tiek tarp partijų, tiek tarp individualių kandidatų. Atrodo, kad giluminių permainų trokštantiems rinkėjams bus dilema ne pasirinkti mažesnį blogį, bet atskirti, kas yra geriausias iš geriausių?
Nedrįstu teigti, kokiai daliai rinkėjų ši dilema bus aktuali. Tačiau šį kartą norėčiau matyti Seime bent du politinius judėjimus. Taip pat eilėje partijų sąrašų ir tarp save išsikėlusiųjų atrandu nemažai individualių kandidatų, už kuriuos mielai atiduočiau savo balsą. Ne vienoje rinkiminėje apygardoje, deja, susigrums tarpusavyje kandidatai, kurie ne vien žodžiais, bet ir praeityje nuveiktais darbais, įrodė savo nuoširdų troškimą grąžinti Lietuvai Tiesą, įtvirtinti šeimai ir visuomenei svarbias vertybes bei kurti tikra pagarba paremtus santykius.
Galime apgailestauti, kad naująją bangą atstovaujantys politikai nesugebėjo susėsti prie vieno stalo ir, apkapoję savo asmenines ambicijas, surasti bendradarbiavimo kelius ir būdus vardan Lietuvos. Deja, vieši apgailestavimai, kad taip atsitiko jau greičiausiai nieko nepakeis. Dar blogesnis sprendimas būtų smerkti savo kolegas, kurie gali vėliau tapti partneriais. Taigi palinkėkime politikams korektiškumo ir daugiau meilės artimui rinkimų metu ir po rinkimų bei pabandykime pasvarstyti, kaip mums, eiliniams rinkėjams, priimti sprendimus, atėjus prie rinkimų urnų.
Politiko kelias į valdžią grįstas rinkėjų pasitikėjimu. Apie pasitikėjimo ryšį su teisingumu ir pasitikėjimo kelius bei klystkelius neseniai jau rašiau. Šį kartą norėčiau pasvarstyti apie pašaukimą būti politiku ir padėti sau bei skaitytojams atpažinti, kuriems kandidatams politika gali būti jiems skirta veiklos sritis, o kuriems tai gali tebūti klystkelis, atvesiantis tiek juos pačius, tiek jų rinkėjus į kartaus nusivylimo aklavietę.
Viešoje erdvėje nesunkiai galime surasti minčių apie pašaukimo atradimą būti dvasininku, gydytoju, mokytoju, menininku, mokslininku, verslininku ir dar daugeliu kitų pašaukimo galimybių. Tačiau labai reti yra svarstymai apie pašaukimą būti politiku. Tūlas skaitytojas greičiausiai pasipiktins tokia tema: pašaukimas būti politiku – būti valdžioje, naudotis visuomenės gėrybėmis, piktnaudžiauti valdžia ir mėgautis žinomumu ir garbe? Tikrai ne apie tokį pašaukimą noriu svarstyti. Pašaukimą būti politiku suprantu, kaip misiją padaryti viską, kas įmanoma, o kartais gal net neįmanoma, kad visuomenėje augtų ir stiprėtų meilės artimui ir tėvynei vertybės. Praktinėje plotmėje politikai turėtų kurti kuo geresnes sąlygas kiekvienam visuomenės nariui realizuoti savo asmeninį unikalų pašaukimą. Tai reiškia, kad politikas turi rūpintis, jog gydytojas galėtų gerai ir su tikra atjauta gydyti ligonius, mokytojas turėtų galimybę iš širdies ir su meile ugdyti vaikus, verslininkas – sutelkti savo darbuotojų gebėjimus gaminti tai ko labiausiai visiems reikia, poetas – rašyti eiles, kurios keičia žmonių širdis, o filosofas – dalintis įžvalgomis, kurios visiems mums padeda suvokti dalykų esmę; dvasininkas – stiprintų meilės artimui ir mūsų Kūrėjui įsakymo vykdymą, motinos ir tėvai – ugdytų savo vaikus, kuo mažiau juos sužeisdami, o pensininkai, turėdami orias gyvenimo sąlygas, galėtų dalintis savo gyvenimiška išmintimi.
Turime paradoksą, kad politikas gali ir turi prisidėti prie visų paminėtų dalykų, tačiau pats tiesiogiai negali darbuotis nė vienoje srityje. Esmine ir vienintele politiko veikla telieka nesavanaudiškas tarnavimas kitiems – vardan jų gėrio ir laimės. Tuo tarpu daugumos būsimų kandidatų į Seimą veiklos sritis ir profesija nebuvo politika. Todėl, tapdami politikais, jie turi ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui, atsisakyti savo pirmosios profesijos ir galimybių realizuoti daugelį savo gebėjimų. Negana to, jie turi pradėti daryti tai kas galbūt jiems yra labai svetima ir sunku: gilintis į sritis apie kurias žino labai nedaug, tapti teisės ir ekonomikos ekspertais, skirti daug laiko varginantiems o kartais ir nuobodiems posėdžiams, dažnai daugiau galvoti ne ką pasakyti bet kaip pasakyti, bendrauti ir ieškoti sutarimo su jiems visiškai svetimą pasaulėžiūrą o kartais ir vertybes išpažįstančiais kolegomis. Ir ko gi politikas, siekiantis ne valdžios, garbės ar pinigų, gali tikėtis už tokius neįdomius, o dažnai ir labai varginančius darbus? – nebent džiugesio, kad padėjo tapti kitiems laimingesniais...
Taigi kasdienis politiko darbas, atspindintis jo pašaukimą dažnai yra sunkus ir pavojingas. Pavojingas, nes didžiulės, savimeilę ir godumą skatinančios pagundos politiką pasitinka vos ne kiekvieną dieną ir dažniausiai tampa pirmuoju ir didžiausiu jo suklupimo akmeniu.
Turbūt sunkiai surasime Lietuvoje žmogų, kuris su pagarba ir didžiuliu dėkingumu neprisimintų amžiną atilsį poeto Justino Marcinkevičiaus. Gerbiame ir mylime jį ne tik už poeziją, bet ir už jo įsijungimą į politiką Lietuvos laisvės kovoms lemiamu momentu. Paminėjau šį poetą, nes manau, kad yra svarbu suvokti iki galo jo apsisprendimą neiti į profesionalią politiką. Tikiu, kad jam būtų pakakę jėgų atsispirti politiko profesiją lydinčioms pagundoms. Todėl jo nėjimą į politiką vertinu, kaip sąmoningą apsisprendimą neatsisakyti savo pagrindinio – poeto pašaukimo, kurį jis visgi trumpam laikui buvo paaukojęs vardan Lietuvos laisvės bylos. Taip poetas priėmė teisingą sprendimą. Jis žinojo kada ir kuriam laikui poeto pašaukimą iškeisti į aktyvią veiklą politikoje. Tačiau pajutęs, kad jau padarė tai kas svarbiausia, jis iš karto pasitraukė iš politikos, kad vėl galėtų daryti tai ką moka geriausia – kurti eiles keičiančias žmonių širdis.
Taigi grįžkime prie mūsų klausimo: kaip pasirinkti geriausią iš geriausių – geriausią politinę partiją, geriausią individualų kandidatą į Seimo narius? Tarkim, po ilgų svarstymų atrinkome į savo sąrašą kelias, mūsų manymu, vertas pasitikėjimo politines partijas ir eilę, taipogi pasitikėjimą keliančių, kandidatų, atstovaujančių įvairias partijas ar tiesiog dalyvaujančių rinkimuose savarankiškai. Tada tenka atsakyti į klausimą, kuris iš kandidatų turi didesnes galimybes atrasti savo pašaukimą politikoje taip, kaip apie jį jau rašiau ir pateisinti rinkėjų lūkesčius. Atsakymo suradimui siūlau atkreipti dėmesį į tokius dalykus:
Ar kandidatas visą save be išlygų ir su užsidegimu atiduoda rinkiminei kompanijai?
Ar gerbia savo varžovus ir rinkėjų pasirinkimą?
Ar nevengia aiškiai ir tiesiai pasisakyti dėl aktualiausių šių dienų ar praeities klausimų?
Ar pripažįsta praeityje savo padarytas klaidas ir ar gali pagrįsti savo ketinimus ir nuostatas anksčiau nuveiktais darbais?
Kituose savo straipsniuose jau esu rašęs, kad vienas svarbiausių asmeninio pašaukimo ženklų yra entuziazmas ir džiugesys bei noras neatlygintinai dalintis savo veiklos rezultatais su kitais. Paprastai tokį džiugesį ir entuziazmą lydi kūrybingumas ir daug nuveiktų puikių darbų. Taigi, jeigu kandidatas retai susitinka su rinkėjais, retai pasisako viešoje erdvėje (gražių rinkiminių plakatų gausa tikrai nėra kandidato aktyvumo rodiklis), kyla įtarimas, kad politiko veikla ir misija neuždega jo širdies ir galbūt jis atsidūrė kandidatų sąraše tik dėl to, kad kažkas jį ten pakvietė. Dar blogiau, jeigu politika jam tėra priemonė pasipelnyti ir patenkinti savo savimeilę. Todėl jeigu politika yra klystkelis kandidatui, tai nebalsuodami už jį padarysime jam didžiausią paslaugą, padėdami neprarasti keturių gyvenimo metų ir nepadarydami jam laiko Seime pačiu sunkiausiu gyvenimo išbandymu...
Be pagarbos varžovui ir rinkėjui negaliu įsivaizduoti politiko, nuoširdžiai realizuojančio savo misiją – nesavanaudiškai tarnauti kitiems. Galima kritikuoti varžovo nuostatas, pasiūlymus, tačiau negalima menkinti ir teisti varžovą kaip asmenį. Netgi tokie varžovo suklupimai kaip šmeižtas ar melas, neturėtų būti iš karto viešai pasmerkti, bet palikti rinkėjų teismui. Toks santūrumas svarbus, nes tarpusavyje rungiantis praktiškai neįmanoma arba labai sunku būti objektyviu savo konkurento teisėju.
Nepagarba rinkėjui, netgi jeigu pastarojo politinės nuostatos yra kardinaliai priešingos ar jo elgesys nemandagus, išduoda politiko nepasirengimą kantriai ir sunkiai dirbti dėl didesnio visuomenės gėrio. Nepagarba tiek varžovui, tiek rinkėjui išduoda dar vieną kandidato ydą – savimeilę ir puikybę – kaip jau minėjau didžiausią ir svarbiausią politikų suklupimo akmenį. Taigi, jeigu puikybės sėkla yra gaji kandidato širdyje, padarysime jam didžiausią paslaugą nebalsuodami už jį, nes kiekvienas rinkėjo balsas tokiam kandidatui bus kaip alkoholio lašas alkoholikui ar narkotikų dozė narkomanui.
Manau, kad savo pozicijos dėl aktualiausių visuomenei klausimų nutylėjimas yra viena iš melo formų ir išduoda ketinimą pataikauti bet kam, kas gali tapti galingu ar įtakingu. Todėl politikus, kurie neišreiškia aiškios savo nuostatos apie įvykius, jaudinančius žmones, laikau nepatikimais ir neturinčiais savo vertybinio stuburo. Nesutinku, kad nutylėjimo pretekstu gali būti informacijos stoka. Jeigu įvykis aktualus daugeliui, tai visada yra galimybė gauti pakankamai informacijos apie tą įvykį ir priimti vienokią ar kitokią nuostatą. Toks pasiteisinimas man tereiškia nesąžiningą išsisukinėjimą.
Šioje žemėje nėra neklystančių. Todėl man yra nesuvokiami bandymai politikams tokiais save pristatyti rinkėjams. Savo klaidos pripažinimas man reiškia ne žmogaus silpnumą bet jo stiprybę, atvirumą ir kas svarbiausia troškimą tramdyti savo puikybę. Deja, bet šių dienų Lietuvos politikos papročiai praktiškai panaikina politikui galimybę pripažinti padarytas klaidas. Nedidelė, nesvarbi klaida nutylima dėl atrodančio jos menkumo, o didelė ir svarbi klaida – dėl baimės pakenkti savo kaip politiko karjerai. Paprastai viskas prasideda nuo nedidelių klaidų, kurias lengva slėpti šiek tiek pameluojant. Toks „apšilimas“ ir „treniruotė“ vėliau padeda politikui imtis rimtų ir didelių klaidų bei melų. Pastarieji įstumia politiką į nematomą, bet ypatingai gerai saugomą, didelio melo ar net baimės, gauti „atlygį“ už padarytus nusikaltimus, kalėjimą. Išsilaisvinimas iš tokio kalėjimo yra vienintelis – Tiesos sakymas, kuris tampa sunkiai įmanoma misija, giliai įbridus į melo jūrą. Taigi, aš visada rinksiuosi save viešai netobulais pripažįstančius politikus vietoj tariamai „tobulų“.
Dar akivaizdesnis melo pasireiškimas yra, kai sakomi žodžiai prieštarauja praeityje nuveiktiems darbams. Šiuo aspektu labai lengva įvertinti jau padirbėjusius Seime politikus. Patirties turintys kandidatai lengvai įvertinami ir pagal jų atsparumą puikybės virusui. Todėl politikos išbandymus garbingai išlaikęs kandidatas, net ir nepaisant kuriai politinei partijai jis priklauso, turėtų kelti didesnį pasitikėjimą negu politikos naujokas, negalintis pasigirti anksčiau nuveiktais darbais. Deja, deja ... atrodo, kad tik nedaugelis dabartinio Seimo narių gali būti atrinkti pagal minėtus atsparumo puikybės virusui ir darbų atitikimo žodžiams kriterijus.
Na ir galiausiai: kaip pasirinkti tinkamą partiją? Manau, kad pats tinkamiausias pasirinkimo kelias yra pagal partijos sąrašuose esančių asmenų nuostatas, savybes ir darbus. Taigi belieka sureitinguoti partijas pagal tai, kuri turi santykinai daugiausia – ypatingai atkreipiant dėmesį į partijos sąrašo viršų – kandidatų, galimai geriau tenkinančių jau aptartas, kandidatus charakterizuojančias sąlygas. Apart jau paminėtų savybių ir kriterijų labai prastai man atrodo partijų sąrašai, kurių viršuje yra nemažai politikų, nekeliančių savo kandidatūrų vienmandatėse apygardose ir dar kurie, be kita ko, yra pasyvūs viešojoje erdvėje. Ypač neskanu, kai tokie kandidatai yra viešai žinomi dėl jų pasiekimų sportinėje veikloje, menų srityje ar kitų praeities nuopelnų. Tokių kandidatų, jeigu jie nepatvirtina savo nuoširdaus troškimo dirbti politikais, įtraukimą į rinkiminius sąrašus belieka priimti kaip elementarią partijos vadovų manipuliaciją rinkėjų simpatijomis – tai yra vieną iš bjauriausių melo formų.
Taip pat, objektyviai ir be išankstinių nuostatų įvertinę kandidatus, turime būti atviri galimybei atiduoti savo balsą už kandidatą, priklausantį kitai partijai, negu tai už kurią balsuosime arba netgi balsuoti už nepriklausomą kandidatą.
Sąmoningai neliečiau šiame straipsnyje svarstymų apie partijų programines nuostatas, kandidatų žinias, svarbias politiko veiklai ir kitus racionalius politikos aspektus. Nes tikiu, kad politika, kaip jau minėjau, turi remtis pirmiausia į tokias vertybes kaip tiesą, artimo meilę, atvirumą, nuoširdumą, entuziazmą, kūrybiškumą ir visišką savęs dovanojimą kitam. Tikiu, kad tada profesionalumas seka iš paskos.
Taigi, ar padėsime kandidatams į Seimą ir politinių partijų vadovams surasti savo tikrąjį pašaukimą, kuris gali būti tiek politikoje, tiek visai kitoje srityje, ir taip padaryti tiek save, tiek mus – jų rinkėjus, laimingesniais?
Almantas STANKŪNAS
