Šiauliuose socialinės pašalpos per dvejus metus išaugo nuo vieno milijono litų iki 16 milijonų litų. 16 kartų daugiau. Ir tai tik socialinės pašalpos, be visų kitų išmokų. Rajonų savivaldybėse sunku surasti šeimą, kuri negauna socialinės paramos. „Mūsų valstybei, atleiskit už tokį žodį, jau „šakės“!“ – sakė vieno Socialinės paramos skyriaus darbuotoja. Tačiau nei Ministras Pirmininkas, nei Seimas iki šiol nemato socialinių pašalpų sprogimo, šalį stumiančio į bankrotą. Saujelė dirbančių žmonių dūsta nuo naštos, kurios nebepakelia.
Pašalpų praraja
„Kol mūsų seimūnai riejasi dėl apkaltų vieni kitiems, kol susirūpinusiais veidais rudens sesijoje pirmiausiai svarsto, ar leisti Seimo kavinėje vėl prekiauti alkoholiu, valstybė nestabdomai krenta į pašalpų prarają“, – paklausta apie socialines pašalpas, susirūpinimo neslėpė vieno Socialinės paramos skyriaus darbuotoja.
Šiauliuose socialinių pašalpų suma nuo 2008-ųjų auga katastrofiškai – nuo milijono iki šešiolikos milijonų litų. Visuose apskrities rajonuose pašalpų milijonai per dvejus metus išaugo mažiausiai trigubai. Socialinės pašalpos dydis į rankas, jeigu žmogus negauna jokių kitų pajamų, – 315 litų.
Šiaulių miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyresnioji buhalterė Violeta Levickienė sakė, jog pastaruoju metu socialinės pašalpų prašyti plūstelėjo daugybė žmonių, kuriems baigėsi bedarbio pašalpos mokėjimo terminas – pusė metų.
„Masiškai žmonės puolė prašyti socialinių pašalpų išgąsdinti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Kai gauni socialinę pašalpą, šio draudimo pačiam nereikia mokėti“, – išaugusį pašalpų poreikį aiškino V. Levickienė.
„Milijonais litų auga vien socialinės pašalpos, bet juk tai tik viena iš daugybės pašalpų rūšių. Kitų pašalpų poreikis taip pat sparčiai didėja. Procesas grėsmingas“, – pripažino Radviliškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Darius Brazys.
„Prieš krizę buvo žmonių, kurie įpratę gyventi iš pašalpų ir nebenori dirbti. Dabar pašalpų gavėjų daugėja ne iš gero gyvenimo. Žmonės netenka darbo. Bet labai greitai dalis iš jų lygiai taip pat pripras gyventi tik iš pašalpų“, – įsitikinusi Joniškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Jolita Puidokienė.
„Už minimumą dirbti – nesąmonė“
Užvenčio seniūnijoje gyvenanti trisdešimt devynerių Vita jau devyneris metus niekur nedirba. Gyvena juodvi su devynerių metų dukryte iš 315 litų pašalpos per mėnesį, kuri skiriama dukrai, ir 125 litų alimentų per mėnesį iš dukrelės tėvo.
„Vaiko pašalpos mane išlaiko. O ką darysi“, – skėsteli rankomis Vita. Ji su dukra gyvena pas pensininkus tėvus. Paremia ir jie. Vita dar turi karvių, tris paršiukus, dvidešimt vištų, šiokį tokį tėvams priklausantį ūkį.
Vita per tuos nedarbo metus įgijo socialinės teisės specialybės diplomą vienoje iš Šiaulių kolegijų. „Atrodo, stengiausi, bet darbo vis tiek nėra“.
O jeigu rastų darbo, ar eitų dirbti?
„Tada turėčiau parduoti karves... O kas prižiūrės ligotus tėvus? Ir vaikas dar per mažas, į mokyklą reikia palydėti, pasitikti, – ima lenkti pirštus Vita. – Ir už minimumą tikrai nesutikčiau dirbti. Darbo savo kaime tikrai negaučiau, o važinėdama į miestą visą uždarbį kelionei išleisčiau. Tai kokia man nauda?“.
„Ačiū, kad mus, lodorius, dirbantieji išlaikot. Bet pati valstybė mus tokiais padarė“, – sako Vita.
Jos kaimynai Nelė ir Algimantas Želviai pritaria Vitai: už minimumą ir jie nesutiktų dirbti. „Nei už minimumą, nei už tūkstantį litų nesutikčiau važinėti, auginčiau gyvulius namie, kaip kažkada ir buvo. Man pasisekė, gavau gerai apmokamą darbą ir važinėju į Kelmę. Gyvulius visus pardavėme, vos tik gavę darbą“, – pasakojo Nelė.
Užvenčio seniūnijos socialinė darbuotoja Virginija Žilakienė suskaičiavo: 2008 metais socialinę pašalpą gavo 88 seniūnijos, kurioje yra vos 3500 gyventojų, šeimos. Tai valstybei per metus kainavo 358 tūkstančius litų. 2009 metais tokių šeimų skaičius išaugo iki 141, pašalpoms jau reikėjo 678 tūkstančių litų.
„Šiemet tokių šeimų dar padaugėjo. Turbūt priartėsime prie milijono litų pašalpoms per metus“, – spėjo V. Žilakienė.
Pašalpų genas
Šiaulių rajone gyventys Alvydas ir Siga pusmetį registruoti darbo biržoje, todėl sulaukė mokamos socialinės pašalpos. Jiedu kas mėnesį gana po 315 litų. 630 litų grynųjų per mėnesį kaime – nemaži pinigai.
Pora niekada nebadavo. Gyvena pas Alvydo mamą kaime. Laiko dvi karves, keletą kiaulių, vištų. Sėja javų. Rūkytų lašinių niekada netrūksta. Daržovių savo užsiaugina. Bet jiems reikia ir grynųjų. Kam? Visus 630 litų jie palieka nelegaliame naminės ir kontrabandinių cigarečių „taške“. Dažniausiai iki kitos pašalpos pinigų pritrūksta.
Kaimo žmonės žino, kad ne vieno „pašalpininko“ socialinės pašalpos nusėda nusikalstamu verslu užsiimančiųjų kišenėse.
„Mūsų valstybės valdžia yra durna! Kaip galima taip mėtyti pinigus darbingo amžiaus žmonėms? Valgyti jie turi, o išgėrimui prideda valstybė. Kur tai matyta?“ – piktinosi viena mūsų kalbinta moteris. Ji pati yra patyrusi pašalpų gavėjos dalią dar sovietiniais laikais, kai buvo vaikas, kai jos tėvai išgėrinėjo ir neprižiūrėjo vaikų.
„Niekas taip lengvai pašalpų nemokėjo, kaip dabar. Pasiskundei, kad neturi, “komisija ant komisijos“ eidavo į namus tikrinti, kaip šeima gyvena, visas spinteles išlandžiodavo, ar turi maisto, ar tikrai reikia pašalpos. O dabar užtenka popieriuko, kad esi bedarbis ir pašalpas dalija į kairę ir į dešinę. Nepasidomi, kad kieme stovi traktorius, kad darže ir tvarte visko pilna“, – piktinosi moteris.
„Priklauso, tai ir imam“, – sakė mums pora, kurios kieme tikrai stovi keli traktoriai, ūkis prižiūrėtas, daržai aplink namus. Jie gauna valstybės paramą – maisto paketus.
Devyniolikmetė mergina iš Šiaulių rajono mokosi vienoje Šiaulių profesinių mokyklų. Ji turi teisę į socialinę pašalpą, nes dar mokosi. Šeima nepasiturinti, yra dar ir nepilnamečių vaikų. Visi jie gauna socialines pašalpas. Mama paskutinįkart dirbo sovietiniais laikais fermoje karvių melžėja, lauko darbininke. Visą nepriklausomybės laikotarpį ji ir jos vaikai gyvena tik iš pašalpų.
Mamai darbo birža buvo pasiūliusi darbą mieste už minimumą. Atsisakė – nenori važinėti į miestą.
Socialinės paramos skyriaus darbuotojai pripažįsta, kad Lietuvoje yra pašalpų gavėjų dinastijos.
Valstybė pašalpas moka iš skolintų pinigų
Rasa ALIŠAUSKIENĖ, psichologė, sociologė, humanitarinių mokslų daktarė, UAB „Baltijos tyrimai“ generalinė direktorė:
– Ekonominė situacija Lietuvoje prasta, tačiau pašalpų gavėjų daugėjimą lemia ir psichologiniai veiksniai. Per paskutinius penkiolika metų valstybėje formavosi išlaikytinių psichologija. Dar iki 1995 metų krizės vyravo nuostata, kad žmogus pats yra atsakingas už savo gyvenimą ir pragyvenimą. Nedirbti ir prašyti paramos buvo net gėda.
Po Rusijos krizės, Lietuvos bankų griūties žmonių vertybės ir nuostatos pradėjo gana smarkiai keistis. Atsirado požiūris, kad valdžia viską turi duoti. Tokia nuostata ėjo ne vien iš pačių žmonių, tai formavo ir valstybės institucijos, pradėjusios masiškai dalyti pašalpas.
Daliai žmonių nebeapsimokėjo dirbti, nes pašalpa yra beveik tokio pat dydžio, kaip ir alga. Tiesiog nebeliko motyvacijos dirbti.
Kai taip auga pašalpų sumos, iš kur valstybei imti pinigų? Juk jau dabar Lietuvos dirbantieji nebeuždirba tiek pinigų, kad valstybė galėtų mokėti pašalpas. Valstybė skolinasi vos ne kas ketvirtį ir moka pašalpas iš skolintų pinigų. Tai našta ne tik dabar dirbantiems, ji perkeliama ir ateities kartoms. Jeigu tokia tendencija tęsis, valstybę tai gali privesti prie bankroto.
Valdžia turės ieškoti išeities, nes ilgai taip nei dirbantieji, nei valstybė nepatemps, tai jau darosi nebepakeliama našta.
„Mes, valdžia, tragiškai vėluojame“
Rima BAŠKIENĖ, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė:
– Pašalpų dydžiai kraupūs, gavėjų skaičiai pribloškiantys. Tačiau Seimas iki šiol dar nematė lentelės, kaip išaugo pašalpų skaičiai nuo 2008 metų iki dabar. Seimui jie bus pateikti tik spalio mėnesį.
Ministras Pirmininkas sudarė darbo grupę, kuri analizuoja šiandieninę situaciją. Darbo grupė spalio 1 dieną turi pateikti kraupią socialinę statistiką ir pasiūlymus, ką daryti.
Akivaizdu, kad mes, valdžia, tragiškai vėluojame, todėl daugybė žmonių jau pasakė „viso gero“ Lietuvai.
Valstybės politika – sudaryti sąlygas patiems žmonės dirbti ir užsidirbti, tėra tik lozungai. Valstybė turi pasirūpinti tais, kurie savimi pasirūpinti negali. Bet ar tikrai visi socialinių pašalpų gavėjai iš tikrųjų patys savimi jau negali pasirūpinti? Man kyla abejonių.
Gerai, kad Seimas priėmė įstatymą kompensuoti darbdaviams socialinio draudimo įmoką už pirmą kartą įdarbintus jaunus žmones. Reikia, kad darbo biržos ir socialinės paramos skyriai turėtų bendrą informacinę sistemą, kad pirmiausia įdarbintų tuos žmones, kurie yra socialinių pašalpų gavėjai.
2010 metų rugsėjo mėnesio duomenimis, Lietuvoje įsisavinta tik 25 procentai Europos Sąjungos mums skirtų lėšų. Tai rodo, kad mes nesugebame įsisavinti tų pinigų, kurie leistų sukurti darbo vietų, renovuoti namus, įgyvendinti daugybę projektų. Kodėl nesugebame to padaryti?
Rita ŽADEIKYTĖ
