George, 29m., Wakefield: „Apie Lietuvą žinojau tik tiek, kad ten gyvena Žydrūnas Savickas“
Su savo mergina susipažinau internetu. Specialiai merginos neieškojau, užsiregistravau tame puslapyje per klaidą, bet kad jau ten atsidūriau, nusprendžiau išbandyti laimę. Nelabai ko tikėjausi, tad tik banaliai pasisveikinau ir maniau, kad niekada nesulauksiu atsakymo, bet kitą dieną buvau maloniai nustebintas. Su lietuvaite greitai radome bendrą kalbą, išsiregistravome iš pažinčių puslapio ir ėmėme susirašinėti elektroniniu paštu, vėliau prasidėjo žinutės, skambučiai, ilgi pašnekesiai… Galop išdrįsome ir pasimatyti. Esame kartu dar tik keletą mėnesių, bet stengiamės kiek įmanoma daugiau laisvalaikio leisti drauge ir kol kas mums puikiai sekasi. Tiesa, ji niekaip neišmoksta tinkamai paruošti arbatos su pienu!
Tai, kad mano mergina lietuvė – savotiškai įdomu, nuolat jos klausinėju, kaip žmonės Lietuvoje elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Ji užaugusi kaime, tad bando mane įbauginti, pasakodama apie lietuvišką ūkį, bet iš nuotraukų tas kraštas man atrodo mielas. Šiaip apie Lietuvą žinojau nedaug – vietoje, kurioje gyvenu ir dirbu, imigrantų nedaug, ji yra pirmoji lietuvė, kurią pažįstu. Žinojau, kad Lietuva priklausė buvusiai Sovietų Sąjungai ir kad galiūnas Žydrūnas Savickas yra lietuvis, tik tiek.
Per šiuos keletą mėnesių sužinojau daug daugiau – per Olimpiadą stebėjau, kaip sekėsi Lietuvai, žinoma, abu žiūrėjome krepšinio rungtynes ir nesitvėriau kailyje, kai jūs, lietuviai, vos nelaimėjote prieš amerikiečius! Sužinojau dar vieną stulbinantį dalyką – kad kadaise Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos valstybė. Maniau, kad jūsų šalis visada buvo nykštukė, bet, pasirodo, jūs, lietuviai, turite didingą praeitį.
Sunkumų dėl kultūrinių skirtumų mums kol kas neiškilo. Mano draugės anglų kalba gera, tikriausiai susierzinčiau, jei reikėtų nuolat kartoti, ką pasakiau, bet džiaugiuos, kad su ja tokių problemų neiškyla, nors Jungtinėje Karalystėje ji gyvena vos dveji metai. Mano šeima ir draugai ramiai priima žinią, kad draugauju su užsieniete. Manęs nė kiek nejaudina mintis, kad ji iš kito krašto. Nežinau, ką galvoja jos šeima. Noriu pamatyti Lietuvą, galbūt kitąmet keliausime ten pasisvečiuoti.
Keistuoliai jūs, lietuviai, valgote ryžius su majonezu. Bent jau taip pagalvojau aš, pirmąsyk išgirdęs, kad ji gaminasi kažkokias krabų salotas su ryžiais ir majonezu. Niekas pasaulyje nevalgo ryžių su majonezu! Deja, teko pasiduoti – salotos buvo skanios. Kaip ir medaus pyragas, kurį mano draugė kepė, norėdama parodyti, kad lietuviški pyragai geresni už britiškus. Esu tikras, kad ji klysta dėl britiškų pyragų ir tą jai įrodysiu, bet tas medaus pyragas man patiko. Dar pamėgau sūrelius, tikrai skanus išradimas!Kadangi šiaip jau geriau virtuvėje suktis sekasi man, nutarėme, kad cepelinų ji man nevirs (nes nemoka!), bandysiu pats pagal išverstą receptą jai prižiūrint juos nors vienąsyk išvirti.
Mudviem dar neteko kartu švęsti didžiausių metų švenčių. Iš to, ką ji pasakojo grįžusi iš velykinės viešnagės namie, man pasirodė, kad lietuviai užsiima truputį vaikiškomis tradicijomis? Dažo, daužo kiaušinius, žaidžia žaidimus? Aišku, esu tolerantiškas ir neprieštarausiu, jei mano mergina norės panašiais dalykais užsiimti. Ji gana pasaulietiško mąstymo, dažnai pasišaipo iš mūsų, anglų, pasigiria lietuviškais pranašumais, bet iš esmės visos kultūros jai įdomios ir tik lietuviškais įpročiais ji neapsiriboja, tad mūsų požiūriai šiuo klausimu sutampa.
Prisipažinsiu, kalbos mokytis nepradėjau. Draugė iš manęs to nereikalauja, esą, vis tiek lietuvių kalbos neišmoksiu, Lietuvoje negyvendamas. Tad kol kas moku tik žodį „bučkis“, bet manau, kad einu teisinga linkme.
