Šeštadienis. Kelios minutės po vidurnakčio. Paryžiuje jau antra diena nuolat lyja ir pučia stiprus vėjas. Iš aktorių poilsio kambario pasikalbėti su režisieriumi Oskaru Koršunovu vis dėlto išeiname į Paryžiaus teatro „Comedie Française“ balkoną. Be paltų, bet visiškai nešalta – greičiausiai nuo emocijų.
Apačioje atsiveria Colette aikštė – su nuotaikingu, spalvotais burbuliukais išpuoštu įėjimu į metro ir jau prigesusiais restoranų langais. Kiek tolėliau kairėje matyti Luvro rūmų fasadas. Aikštėje mindžikuoja kelios iš „Comedie Française“ jau išėjusių, kažką vis dar aptarinėjančių, darganai kupras atstačiusių žiūrovų grupelės.
Prieš gerą ketvirtį valandos nuaidėjo paskutiniai jų plojimai O.Koršunovo pastatytai Williamo Shakespeare'o komedijai „Užsispyrėlės sutramdymas“. Šeštadienį įvyko spektaklio premjera.
Ministrė gyrė originalumą
Nuo 1680 metų, aktoriaus ir dramaturgo Jeano Baptiste'o Moliere'o laikų, gyvuojanti „Comedie Française“ – seniausias ir garsiausias šalies teatras. Bendradarbiauti jis kviečia talentingiausius ir įdomiausius pasaulio režisierius.
Galima spėti, kad spektaklis sulauks daug publikos dėmesio ir sėkmės. Jam lemta sulaukti prieštaringos, bet tikrai neabejingos kritikų reakcijos. „Bravo!“ – iškart po spektaklio nuoširdžią pagyrimų tiradą šūksniu baigė į premjerą su Lietuvos kultūros ministru Jonu Juču atvykusi ir energingai plojusi Prancūzijos kultūros ministrė Christine Albanel.
Literatūrinį išsilavinimą turinti prancūzė pati yra parašiusi kelias pjeses teatrui, todėl vien valdiškais jos komplimentų negalima laikyti. „Lietuvos rytui“ ji išgyrė ne tik O.Koršunovo talentą, „labai originalią ir nematytą“ spektaklio režisūrą.
C.Albanel nepamiršo ir puikios Jūratės Paulėkaitės scenografijos, spektakliui specialiai sukurtos Gintaro Sodeikos muzikos, ir geros prancūzų aktorių vaidybos.
Spektakliui padeda publika
– Oskarai, atrodai ramus ir tikrai patenkintas, – pradedu pokalbį su balkono prieblandoje stovinčiu režisieriumi. Ryškiai spindi tik jo akys.
– Esu absoliučiai patenkintas aktorių, visos komandos ir savo darbu. Žinau, kad spektaklio gyvenime dabar tik pradžia, tik įžanga. Esu visiškai tikras, kad šis spektaklis bus labai žiūrimas. Jis bus mėgstamas ir susiras savo publiką, o tradicinį „Comedie Française“ žiūrovą truputį keis. Mane kviesdamas šis teatras to ir tikėjosi.
Žiūrovų reakcija buvo labai gera. Aktoriai ja labai džiaugėsi. Bet žinau, kad tai gal tik 10 procentų tos reakcijos, kurios spektaklis sulauks po tam tikro laiko. Tikras spektaklis man yra tas, kurį padeda kurti žiūrovas. Šiuo atveju taip ir atsitiko.
– Pirmadienį įvyks vadinamoji kritikų premjera. Kokio įvertinimo tikiesi?
– Manau, kad kritikų recenzijos bus prieštaringos. Nė neabejoju. Pats pjesės turinys yra labai kontroversiškas, „mačistinis“ – vienareikšmiškai teigiantis vyrų viršenybę. Manau, kad bus tikrai piktų recenzijų iš tų, kurias vadinu tiesmukišku feminisčių flangu. Bet kontroversijų turbūt kils ir dėl spektaklio formos, dėl visos jo estetikos.
Vakariečiai dalijasi atsakomybe
– Ar jautiesi šiame galingame ir labai sename teatre padaręs mažą revoliuciją?
– Manau, kad taip. Bet šio teatro konvencijos tikrai nesistengiau griauti, o veikiau parodyti, kad ji iš esmės yra revoliucinga.
– Kaip apskritai „Comedie Française“ teatre tau sekėsi dirbti?
– Po darbo šiame teatre dar aiškiau suvokiau, kad vakarietiškoje visuomenėje yra kur kas labiau dalijamasi atsakomybe. Pas mus viskas yra labiau asmeniška. O čia darbą gali labiau patikėti kitiems, jį net palikti ir jis bus padarytas.
– Repeticijos turbūt atėmė beveik visą tavo laiką Paryžiuje?
– Ne, nes repetuodamas gyvenu labai aktyviai. Atsiranda papildomos energijos ir adrenalino. Po repeticijų dažniausiai net negalėdavau užmigti, todėl gana dažnai eidavau į klubus. O iš ryto, prieš repeticijas, daug vaikščiojau pėsčias po Paryžių. Jį išmaišiau visą, juolab kad orai beveik visą laiką buvo geri.
Man pačiam buvo be galo įdomu stebėti, kaip Paryžiaus ritmas, architektūra ir tos įsimylėjėlių porelės skverbiasi į spektaklio audinį, noriu aš to ar nenoriu.
– O visa ši iškilminga „Comedie Française“ aplinka, tos marmurinės skulptūros tavęs neslėgė ir neblaškė?
– Ne, atvirkščiai. Šios vietos istoriškumas, nuo J. B. Moliere'o laikų likę paveikslai, krėslai ar galvos perukams užmauti grimerinėje mane labai gerai nuteikė. „Comedie Française“ aplinka įkvėpė ir spektaklio scenografiją – mes pasirinkome vaizduoti teatrą teatre.
Lošti ir Paryžiuje galima
– O kas dirbant Paryžiuje tau buvo sunku?
– Sunkiausia man buvo ryžtis čia atvažiuoti ir statyti spektaklį. Iš pradžių labai nenorėjau, nes rizikos laipsnis čia milžiniškas. Važiuoti į tokias vietas labai pavojinga. Kiekvienas šiame teatre pastatomas spektaklis nagrinėjamas per didinamąjį stiklą ir plačiai aprašomas kritikų.
– Tai kaip galų gale apsisprendei?
– Atvažiavau vieną kartą, antrą. Pabendravau su aktoriais ir pamačiau, kad lošti čia vis dėlto galima. Teatras labai atnaujino trupę, pasikvietė daug jaunų žmonių. Pamačiau, kad aktoriai čia nori dirbti. Jie labai temperamentingi, entuziastingi ir savarankiški. Nutariau surizikuoti.
– Su aktoriais bendravai tik per vertėją. Ar nebuvo sunku?
– Tai buvo labai naudinga! Su prancūzais leistis į kalbas būtų pavojinga. Jos tęstųsi be galo be krašto ir darbas nevyktų. (Šypsosi.)
– Ar radai laiko susipažinti su „Comedie Française“ repertuaru?
– Šis teatras dabar išgyvena permainų laikotarpį. Dėl jų mane čia ir pakvietė, kaip ir kelis kitus užsienio režisierius. Kartu „Comedie Française“ geba labai gerai išsaugoti senąsias savo tradicijas. Mačiau Bobo Wilsono ir kitų režisierių čia statytus modernesnius spektaklius.
Tačiau senieji J. B. Moliere'o pastatymai man patinka labiausiai. Juose galima grožėtis ta prancūziška aktorine mokykla ir puikiais jų gebėjimais valdyti kalbą, jai suteikti ypatingą energiją.
Statydamas spektaklį tų dikcijos gebėjimų nenorėjau atmesti. Nenorėjau reikalauti iš jų kitokios vaidybos. Tas kalbos tradicijas, kaip ir visą senovinę teatro atmosferą, nutariau kaip tik panaudoti, nes tai – labai vertingas, unikalus dalykas.
Aktoriai labai susidraugavo
– Kaip pasirinkai aktorius?
– Kai tai dariau, nebuvau matęs pakankamai spektaklių ir aktorių gerai nepažinojau.
Tačiau daug neapsirikau. Problemų man kilo tik dėl vieno aktoriaus. Pamačiau, kad su juo darbas nevyks, ir pradėjau ieškoti būdų, kaip jį pakeisti. Trupė elgėsi labai įdomiai. Visi kiti tą aktorių labai palaikė, bet jį palaikydami man kartu padėjo ir jį pakeisti.
Viena vertus, tarp aktorių čia yra milžiniška kūrybinė konkurencija. Tai labai aiškiai matyti. Jie kovoja už kiekvieną savo repliką, už kiekvieną centimetrą scenoje. Tačiau jeigu vienas susiduria su problemomis, visi kiti už jį stoja aukštu mūru.
Statant šį spektaklį aktoriai labai susidraugavo, tapo savotišku teatru teatre. Jie susitikinėja po repeticijų, organizuoja vakarėlius. Štai ir dabar, po premjeros, visi susibursime pas vieną aktorių.
O kūrybinę atmosferą aktoriai mokėjo sukurti net per pertraukas. Jie kasdien susigalvodavo visokių linksmų akcijų, tikrų hepeningų. Tai mus visus gerokai atpalaidavo ir pašalino tą begalinę įtampą.
Teko lįsti pro adatos skylutę
– Girdėjau, kad įtampos pakako iki paskutinės minutės, iki vadinamosios siuvėjų premjeros penktadienio vakare?
– Tik penktadienį ir jau su žiūrovais salėje darėme pirmą ištisinę spektaklio peržiūrą. Per repeticiją sugedo kompiuteris ir dieną negalėjome jo baigti. Žinojau, kad spektaklis yra kiek per ilgas. Teko aktorių prašyti, kad jau vaidinant prieš publiką kiekvienas jų trumpintų savo tekstą, kiek tai įmanoma. Tai jie padarė, ir labai gerai!
Kupranugarį mums pavyko prakišti pro adatos skylutę.
– O ko šiuo metu labiausiai nori?
– Iš „Comedie Française“ tikrai daug gavau. Man tai buvo milžiniška ir labai gera patirtis. O dabar jau noriu sugrįžti į Vilnių ir dirbti su savo trupe.
Kalbėjosi Edita Urmonaitė
„Lietuvos rytas“
