Ekspertai neturi iliuzijų, jog vien pakilios nuotaikos ir skambios retorikos pakaks, kai ateis laikas realiai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Pasak jų, beveik dvi savaites vykusios įtemptos diskusijos visų pirma išryškino ateityje laukiančius politinius ir ekonominius kliuvinius šiai sutarčiai įgyvendinti.
Paryžiaus sutartis buvo priimta šeštadienį – viena diena vėliau negu planuota. Joje keliamas tikslas – užtikrinti, kad pasaulio klimatas atšiltų ne daugiau negu 2 laipsniais Celsijaus, lyginant su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos, arba pasiekti dar ambicingesnį rodiklį – 1,5 °C, jeigu tai būtų įmanome.
Tačiau bloga naujiena – kad pasaulio klimatas jau yra atšilęs beveik 1 °C, praeitą mėnesį perspėjo Pasaulinė meteorologijos organizacija.
Tuo tarpu 185 šalių pateikti pasižadėjimai sumažinti atmosferos taršą anglies dvideginiu ir kitomis dujomis, net jeigu jie būtų visiškai įvykdyti, lemtų klimato atšilimą trimis laipsniais.
Vienintelę viltį suteikia sunkiai iškovotas sutarties punktas, kuris ragina šalis ilgainiui didinti savo įsipareigojimus ir tokiu būdu išlaikyti atšilimą numatytame 2 °C intervale.
„Esminis dalykas – užtikrinti, kad veiksmai būtų vis didesnio masto, kad (atšilimas) būtų dviejų laipsnių arba mažesnis“, – Pasaulio gamtos fondo (WWF) klimato ekspertė Tasneem Essop sakė naujienų agentūrai AFP.
Dviejų laipsnių atšilimas laikomas riba, kai žmonijai dar gali pavykti išvengti blogiausių klimato pokyčių padarinių: pavojingų audrų, sausrų, didelio jūrų lygio kilimo, karų dėl vandens, masinės migracijos ir ligų išplitimo.
Pačioje sutartyje „su susirūpinimu“ konstatuojama, kad dabartiniai nacionaliniai planai nėra pakankami.
Dėl to buvo susitarta dėl tikrinimo mechanizmo, mėginant išsaugoti sparčiai mažėjančią galimybę apriboti atšilimą iki 2 °C.
31 puslapio apimties dokumento įvairiuose skyriuose apibrėžiamos priemonės, kurios buvo neoficialiai įvardytos kaip „spaudimo didelio“ mechanizmas.
Šis mechanizmas gali būti labai svarbi dalis sutartyje, kurioje įsipareigojimai mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį yra savanoriški ir kurioje nepateiktas joks bendras kalendorius, kaip bus atliekamas tas mažinimas. Mokslininkų nuomone, tai yra akivaizdus šio dokumento trūkumas.
Kaip nurodo keturių klimato tyrimų institutų įkurtas portalas „Climate Action Tracker“ (CAT), daugumos šalių įsipareigojimai yra „nepakankami“, todėl „beveik visos“ vyriausybės turi padidinti savo indėlį iki 2025 arba 2030 metų.
Pirmasis žingsnis bus atliktas 2018-aisiais, likus dvejiems metams iki sutarties įsigaliojimo, kai bus įvertinta bendra pažanga vykdant šalių įsipareigojimus mažinti iškastinio kuro, tokio kaip akmens anglys, nafta ir dujos, naudojimą, pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, tokių kaip ir saulės ir vėjo, energetikos.
Remiantis tomis išvadomis, šalys turėtų prisiimti naujus įsipareigojimus, kurie įsigalios 2020-aisiais.
„Bus reikšmingas politinis momentas, kai vyriausybės bus raginamos padidinti savo pastangas“, – sakė už skurdo mažinimą pasisakančios lobistinės organizacijos „Christian Aid“ atstovas Mohamedas Adow.
Analitikai susirūpinę, kad tuo atveju, jeigu 2020-ųjų įsipareigojimai nebus greitai peržiūrėti, tolesnį dešimtmetį pasaulis žengs 3 °C atšilimo kryptimi.
Kai kurios šalys išsikėlė 10 metų trukmės uždavinius iki 2025-ųjų, o kitos – 15 metų (iki 2030-ųjų).
Fiasko baimė
„Juo toliau, juo sunkiau bus imtis veiksmų, kurie faktiškai galėtų mus nuvesti iki reikalingo lygio“, – sakė T.Essop.
Kai Paryžiaus sutartis įsigalios, bendras šalių pastangų poveikis bus vertinamas kas penkerius metus nuo 2023-ųjų.
Vertinimo ataskaitose šalys bus „informuojamos“, kaip jos turėtų „atnaujinti ir padidinti savo įsipareigojimus“.
Daugelis tikėjosi, kad šalys stengsis nuolat didinti savo įsipareigojimus, siekdamos užtikrinti reikalingą pažangą.
Tačiau neabejojama, kad tai bus sunku padaryti, nes esama daug prieštaraujančių – tiek tarp išsivysčiusių, tiek tarp besivystančių šalių, nors jos remiasi skirtingais argumentais.
Pavyzdžiui, JAV nori, kad tie įsipareigojimai būtų visiškai savanoriški, nes tokiu atveju šios sutarties nereikėtų ratifikuoti priešiškai nusistačiusiame Kongrese.
Tuo tarpu Kinija, Indija ir kitos besivystančios šalys pageidauja, kad įsipareigojimai būtų susieti su šios programos finansavimu. Tos valstybės tikisi gauti milijardus dolerių, kad joms būtų lengviau pereiti nuo pigių ir gausių iškastinio kuro išteklių naudojimo prie atsinaujinančių šaltinių energetikos.
Priimtos sutarties trūkumai yra smarkiai susiję su baime patirti dar vieną fiasko, koks įvyko per 2009 metų JT klimato konferenciją Kopenhagoje, kurioje net nebuvo priartėta prie pasaulinio pakto.
Dėl šios priežasties buvo atsisakyta principo, kad kovos su klimato pokyčiais uždaviniai bus „nuleidžiami iš viršaus“, ir buvo pereita prie atvirkščio modelio: pačios šalys nusistatys emisijų mažinimo uždavinius ir įgyvendinimo laikotarpius.
JT klimato mokslinė komisija sako, kad 2010–2050 metais į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis turi būti sumažinti 40–70 proc., o iki 2100-ųjų jis turėtų sumažėti iki nulio.
Pasaulinės ekonomikos ir klimato komisijos pirmininko Felipe Calderono nuomone, perėjimas prie ekonomikos, pagrįstos mažu iškastinio kuro naudojimu, jau vyksta ir bus paspartintas, jeigu Paryžiaus sutartis ragins „kiek įmanoma greičiau“ užbaigti emisijų piko laikotarpį.
„Nuo šiol išmanieji pinigai keliaus nebe į iškastinio kuro (naudojimą), o į švaresnę energetiką, išmanesnius miestus ir labiau tausojančią žemėnaudą“, – prognozavo jis.
