Tolerancijos problema Lietuvoje šiandien labai aktuali. Tiesa, dažniausiai kalbama apie draudimus organizuoti gėjų paradus. Prieš kelis metus stebėjau tokį gėjų paradą Paryžiuje. Buvo labai linksma ir visai nebaisu. Gėjai patys iš savęs juokėsi – jie tiesiog kvailiojo! Kvailai rengėsi, kvailai mosikavo didžiuliais pripūstais falais–balionais. Tai buvo tarsi cirkas. Paryžiečiai į tai žiūrėjo be baimės – kiekvieno prancūzo pasąmonėje įrašyta, kad jo šalis užtikrina kiekvieno, net į tave nepanašaus, teises. Prancūzai didžiuojasi, kad jie demokratiškiausi pasaulyje.
Visgi šiandien Prancūzijoje kyla klausimas, kaip toli gali nueiti demokratija. Lietuvoje daug kas nepritaria gėjų paradams, o Prancūzijoje šią vasarą daugiau nei pusšimtis parlamento deputatų palaikė įstatymo projektą dėl draudimo nešioti „burką“ šalies teritorijoje. Burka – tai musulmoniškas apdaras, pilnai uždengiantis visą moters kūną, įskaitant veidą, liemenį, rankas, kojas. Moteris į tokius maišus kiša ne visuose musulmoniškose šalyse – dažniausiai Saudo Arabijoje, Afganistane, Irane. Paskutiniu metu Prancūzijos gatvėse tokių „prancūzių“ pasirodydavo vis daugiau. Netgi neįmanoma suprasti, kas gatve eina tame juodame maiše – vyras ar moteris. O gal tai teroristas? Juk labai paprasta, remiantis žmogaus teise gatvėje vilkėti drabužius, kurie atitinka tautybę, tikėjimą, – leisti musulmonams slėpti savo veidą ir kūną. Daugelis prancūzų ištikti šoko ir organizuoja judėjimus, palaikančius įstatymo projektą dėl draudimo dėvėti „burką“ Prancūzijos teritorijoje. Jei tau nepatinka – emigruok pas talibus į Afganistaną.
Štai jums ir demokratija. Prieš penkerius metus panaši diskusija visuomenėje kilo dėl musulmonų merginų (ir mergaičių), kurios mokyklose rišosi hidžabus. Šis galvos apdangalas tik visiškai dengė moters plaukus ir kaklą, veidą palikdamas atvirą. Tačiau buvo nuspręsta, kad leidus musulmonams į mokyklą eiti su savo religiniais drabužiais, žydams, su savais, budistams su savais, induistams su savais, krikščionims su savais, čia jau bus ne mokykla, o cirkas! Prancūzijoje labai griežtai prižiūrima, kad bažnyčia būtų atskirta nuo valstybės ir valstybinių įstaigų. Po ilgų diskusijų uždraudus musulmonėms mokinėms dėvėti hidžabą – Prancūzijos musulmonai atlyžo. Šiandien musulmonė prieidama prie mokyklos savo hidžabą nusiriša.
Bet gatvėje dėvėti hidžabą ji gali. Paryžiuje pilna afrikiečių spalvingomis suknelėmis, indžių su sariais, Azijos gyventojų su tiubeteikomis ir t.t. Be šitos įvairovės Paryžius – ne Paryžius. Dar nėra buvę, kad Prancūzija siektų reguliuoti žmonių aprangą gatvėje. Visgi pastaraisiais mėnesiais prancūzų demokratija pirmą kartą laiko egzaminą: ji nori sutrukdyti Prancūzijos musulmonėms vaikščioti „maišuose“. Baltosios paryžietės skambina į televiziją ir sako, kad moters maiše vaizdas jas gąsdina, tai sukelia šoką. Kokią teisę turi kitas žmogus gąsdinti savo kaimyną? Mano laisvė baigiasi ten, kur aš kėsinuosi į kito laisvę. Prognozuojama, kad neuždraudus „burkos“ – rytoj kai kuriuose Prancūzijos sostinės arabų kvartaluose vaikščios vien tik žmonės „maišuose“.
Beje, visi, skambinę į televizijos laidą, savo kalbą pradėdavo taip: „Aišku, mes gyvename pačioje geriausioje, pačioje demokratiškiausioje pasaulio šalyje, bet...“ Tai kaip burtažodis. Ir, matėsi, jie tai kalbėjo nuoširdžiai. Kiekvienas prancūzas nuoširdžiai įsitikinęs, kad Prancūzija – geriausia pasaulio šalis.
Man taip neatrodo. Prancūzija turi labai daug problemų – ne mažiau nei Lietuva. Bet aš draugiškai pavydžiu prancūzui, kuris, kad ir kokie būtų jo asmeniniai reikalai, rytą pabunda jausdamas, kad jam labai pasisekė gyventi rojuje. Man tai kai kuo primena senus laikus, kai mus nuo ryto iki vakaro mokė, kad gyvename „pirmaujančioje pasaulio šalyje“, kad esame „viso pasaulio priešakyje“. Tuomet aš pagalvojau: ar tikrai propaganda – visada neigiamas reiškinys? Aišku, tai labai subtilus instrumentas. Ir mūsų žmonės ne tokie kvaili, kad gyvendami sąvartyne tikėtų propaganda, kad gyvena rojuje.
Bet klausimas šiek tiek kitoks: ar tikrai mes gyvename sąvartyne, kaip mus nuo ryto iki vakaro tikina lietuviška žiniasklaida, o ypač interneto komentatoriai, sėdintys Didžiosios Britanijos ar Airijos sąvartynuose? Juk, aišku – kada nėra teigiamos propagandos, jos vietą užima neigiama propaganda. Panašu, kad žmogus – tokia patikli būtybė, kad iš viso negali gyventi, jei jam ko nors neįteiginėja.
Būna Goebelso propaganda, kai juodą vadina baltu. Bet būna ir „prancūziško“ tipo propaganda, kuri ne meluoja, o tik išryškina vienas puses ir nustumia į šešėlį kitas. Tai suprasti labai svarbu. Kas pas mus, kalbėdamas apie Lietuvos problemas, pradeda pokalbį taip, kaip prancūzai: „Mes gyvenam vienoje geriausių pasaulio šalių, bet…“? Ne, kažkoks korupcijos, vagystės, netinkamo deputato elgesio atvejis – iškart priveda prie išvados, kad mes gyvename baisioje „bananų respublikoje“! Paklausykite – garbės žodis, taip negalima! Juk taip mes nuvarysim į kilpą visus likusius lietuvius.
Ačiū dievui, mes neturime “burkos” problemos. Ir faktiškai nėra nacionalinių, tarpreliginių konfliktų. Viena problema (ir dar kokia) mažiau nei Prancūzijoje (JAV, Ispanijoje ir t.t.). Pasidžiaukime. Gegužę į Lietuvą kelioms dienoms atvykę moksleiviai iš Liono (viena jų gyveno pas mus, kartu su mano dukterimi), vaikščiojo Vilniumi kaip apsvaigę. Išvažiuodami jie verkė! Prancūzai norėjo likti gyventi Lietuvoje! Jie sakė, kad pas juos nėra tiek žalumos, nėra tokių pigių kavinių, nėra tokio „žmogiško“ gyvenimo tempo. Vienas mano pažįstamas italas Vilnių pavadino „rytų Florencija“. Kitas, ispanas, atvažiavo gyventi į Vilnių, nes „pavargo nuo Ispanijos“. Užsieniečiai nesupranta, kodėl mes skundžiamės, vietoj to, kad mylėtume savo šalį ir stengtumėmės ją gerinti. Kaip tą daro prancūzai, italai, švedai…
