Lietuvoje užpuolami kitų rasių atstovai, vengiama tamsiaodžių sportininkų, dainininkių. Viena mano pažįstama vilnietė, pamačiusi gatvėje juodaodę merginą, pasakė man: „Aš ne rasistė, bet Dieve mano - kokia ji vis tik juoda! Košmaras!“ O juk mano pažįstama - žmogus su aukštuoju išsilavinimu, mokslo daktaras. Tai ir yra instinktyvusis rasizmas. Baisėtis kitos rasės, kitos religijos, tautybės žmogumi. Dieve mano, koks jis juodas! Vienas prancūzas(baltosios rasės) man pasakojo, kad Kongo kaime, pamatę jį su grupe baltų turistų, juodaodžiai vaikai rėkė iš siaubo.
Mes jau pripratome prie to, kad miela, kaip Kongo gyventoja atrodanti, juodaodė gali švariai, be akcento kalbėti prancūziškai, ir būti „prancūze“. Tarp kitko čia, Prancūzijoje man teko pirmą kartą pavartyti, prancūzų kalba, Adolfo Hitlerio „Mano kova“. Būsimasis fiureris prancūzus kaltina tuo, kad jie pradėjo maišyti europietišką kraują su afrikietišku, aukštesniąją rasę su žemesne. Kol kas šioje knygoje nesijaučia Osvencimo krematorijaus dūmai- bet kuras krosnims jau paruoštas.
Ir vis tik nesiruošiu čia girti prancūzų už jų pakantumą juodiesiems, mulatams, azijiečiams, kurie laikomi lygiateisiais prancūzais (neretai gatvėje praeina prancūzų vaikų grupės, kuriose baltaodžių būna nedaugiau nei pusė). Norėčiau pasakyti ką kitą - kad Prancūzijoje ne viskas taip paprasta. Yra dalykų, apie kuriuos ir ten nekalbama.
Taip, juodaodžiai prancūzai niekam Prancūzijoje nesukelia kvailų šūksnių: „O Dieve, koks jis kitoks nei aš, mielasis!” Jei gyventi nebaltam žmogui - tai tik ne Lietuvoje, kur į jį žiūrima kaip į marsietį. Jam reikia gyventi Paryžiuje. Tačiau, kai pradedi galvoti, kyla daug klausimų, susijusių su rasizmu pačioje Prancūzijoje. Kitokiu rasizmu. Pavyzdžiui, kur juodieji, mulatai, azijiečiai Prancūzijos parlamente? Kiek miestų merų Prancūzijoje ne baltosios rasės? Kiek juodaodžių vadovauja stambioms kompanijoms, bankams, kiek jų yra milijonieriai?
Deja, tokių beveik nėra. Užtat apsaugininkai prie kiekvieno viešbučio durų, kiekvienos parduotuvės - beveik visada juodaodžiai. O kita vertus, nė viename restorane, nė vienoje Paryžiaus kavinėje nesutikau juodaodės padavėjos. Ar ne keista? Suvokti tokio reiškinio priežastis nesunku: pietaujantiems restoranuose klientams (o leisti sau ten valgyti dažniausiai gali būtent baltieji), ko gero, būtų nelabai malonu, jeigu juos aptarnautų juoda kaip anglis afrikietė, tegul ir be akcento kalbanti prancūziškai. Restorano savininkas ne rasistas, bet jis galvoja apie pelną. O kas, jei aš būčiau juodaodė ir eičiau samdytis tokiam darbui restorane? Kaip paaiškintų nenorą mane priimti, jei būtų laisva darbo vieta?
Prancūzijoje nepalyginamai didesnė žodžio laisvė nei Lietuvoje. Čia galima kalbėti apie bet ką. Bet yra dalykų, apie kuriuos priimta garsiai nekalbėti. Aš įsitikinęs, kad ir apie šią problemą kur nors galima bus surasti kažkokio prancūzų publicisto knygutę – bet jos tiražas minimalus, skirtas siaurai auditorijai. Pagrindiniai Prancūzijos laikraščiai nerašo, kodėl juodieji nevadovauja Prancūzijos miestams ir neposėdžiauja parlamente. Neakcentuoja klausimo - ir jo kaip ir nėra.
Iš kitos pusės, visiškai ignoruoti problemos Prancūzija negali: specialiai skiria vieną ar du ministerijos postus nebaltosios rasės atstovams. Bet būtinai nereikšmingą postą. Ir beveik būtinai ne baltai moteriai (neatsimenu ne balto vyro-ministro) - nes tokiu būdu iškart nušauna du zuikius: išvengia kaltinimų dėl nebaltųjų ir moterų ignoravimo. Lygiai tas pats ir pagrindinių prancūziškų televizijos kanalų vedėjų tarpe - būtinai bus vienas ar du tamsiaodžiai. Bet ar toks žaidimas ką keičia iš esmės? Amerikiečiai išsirinko tamsiaodį prezidentą. Prancūzijoje net pagalvoti apie tai niekas nedrįsta. Ir tai šalia begalinės Prancūzijos meilės Afrikai ir pastovaus dėmesio savo buvusių kolonijų problemoms. Bet ir suprasti galima: JAV nebaltosios rasės atstovai dešimtmečius kovojo už savo teises. Prancūzijoje tokio judėjimo nebuvo (amerikietiško tipo vergovės ir rasizmo čia irgi nebuvo). Toks įspūdis, kad nebaltoji rasė Prancūzijoje susitaikė su tuo, jog ji nematys valdžios ir turtų aukštumų – dėkui dievui, „apačioje“ jų gyvenimas gana pakenčiamas. Jo gali pavydėti ne tik visi Afrikos juodaodžiai, bet ir Lietuvos baltieji.
Tarp kitko, mes čia kalbame apie nebaltus žmones, gimusius Prancūzijoje ir perėjusius visą prancūzų švietimo sistemą. Kadangi yra dar visai kitokių nebaltų „prancūzų“ - paskutiniųjų dešimtmečių emigrantų, atvažiavusių į Prancūziją ir geriausiu atveju prancūziškai kalbančių su akcentu (daugeliu atveju jie blogai įvaldę kalbą). Jiems priklauso mažos pigios suvenyrų, įvairių namų apyvokos reikmenų parduotuvėles, restoranėliai, išsimėtę po visą Paryžių. Tryliktame Paryžiaus rajone - kinų, tailandiečių, vietnamiečių restoranų rojus. Sakoma, kad Paryžiaus kinai gyvena amžinai. Jie niekada nemiršta. Kadangi jie visi panašūs, mirusiojo vietą iš karto užima kitas kinų bendruomenės narys. Kur dedamas mirusiojo kūnas - apie tai sklinda legendos.
Lietuvoje, nepamirškime, nėra čia gimusių ir užaugusių kitos rasės žmonių. Kurie pradinėse klasėse mokytųsi Maironį ir be akcento kalbėtų lietuviškai. Ar reikės tai patirti ir Lietuvai? Lietuvos juodaodžiai, kinai, mulatai... Lietuvos patriotai. Ar galėtų jie miškuose kovoti už nepriklausomybę, kaip „miško broliai“? Kol kas mūsų pasąmonei toks vaizdelis šokiruojantis. Nepaisant viso geranoriško požiūrio į kitas rases, mes linkę matyti „vis tik“ baltą lietuvį. Ir juodaodžio meilės Maironiui, ir kad jis save laikytų „lietuviu“- to priimti negalime. Aš nežinau atsakymo į šiuos klausimus. Rasizmas - sudėtingas reiškinys. Nuo Hitlerio iki mano pažįstamos vilnietės. Aš tik nurodau problemą.
