Šiais metais Lietuvos Seimas Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Kovo vienuoliktąją, paminėjo išskirtiniu nusiteikimu. Įstatymų leidėjai tam tikslui sukviestame iškilmingame posėdyje pagarbiai prisiminė ir vieno iš pagrindinių dėl Lietuvos laisvės kovojusių partizanų vadų generolo Adolfo Ramanausko – Vanago devyniasdešimtąjį gimtadienį, kartu su juo pagerbdami ir visus kitus to laikotarpio kovotojus – partizanus. Įprasta, kad tokius iškilius tautos didvyrius gerbiant, atitinkamos apeigos vyksta ir prie jų kapų. Tačiau Seimas tokių apeigų atlikti negalėjo, šio Lietuvos didvyrio kapo nėra. Kur ilsisi jo palaikai – nežinia. Adolfas Ramanauskas buvo okupantui išduotas, jo suimtas, tardytas, žiauriai kankintas ir nužudytas jau Lietuvos partizanų karui prieš Sovietų Sąjungą pasibaigus. Visas šis žmogžudiškas vyksmas buvo slaptas. Taip pat, kaip ir kitų partizanų vadų, pvz., suimto, tardyto, kankinto ir kalėjime Maskvoje sušaudyto generolo Vytauto Žemaičio bei daugybės žemesnių laipsnių bei eilinių kovotojų. Jų užkasimo, – negaliu jų vadinti laidojimu, – vietos irgi nežinomos. Todėl Seimo posėdyje ir buvo siūlymas jų užkasimo vietas surasti ir palaikus palaidoti kapinėse ar kitose prideramose vietose.
Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sukauptus duomenis partizanų kare prieš Sovietų Sąjungą žuvo kovose arba buvo suimta ir nužudyta apie 20 000 lietuvių kovotojų, ryšininkų ir šios kovos rėmėjų. Kiek buvo surasta ir žinoma jų užkasimo vietų, o kiek iki šiol nežinoma? Po ranka šių duomenų neturiu, bet manau, kad nesurastų, palyginti, dar daug. Ir greičiausiai dėl to, kad mažai kas nuosekliai jų ieškojo. Gal tik likę gyvi kovos draugai, jų artimieji ir LGGRTC, kuriam, deja, stigo reikiamų sąlygų, nes ši nepaprastos svarbos įstaiga Lietuvos valdžių, įskaičiuojant ir vadinamas dešiniąsias, visada buvo stumiama į šoną. Ir tai labai apgailėtinas reiškinys. O ši užuomina Seime apie nežinomus partizanų kapus ir reikalą juos surasti bene pirma per visus 18 Lietuvos nepriklausomybės metų ir, ko gero, užmojis irgi gali pasibaigti tik šiuo pareiškimu. Štai priežastis.
Nors Lietuvos partizanų karas vyko prieš okupantą Sovietų Sąjungą ir prieš partizanus kovojo sovietinės kariuomenės daliniai, tačiau Maskva pasauliui stengėsi parodyti jį kaip vietinį pilietinį karą. Dėl to šalia savo dalinių kūrė civilių pagalbinius vienetus, būrė juos iš vietinių gyventojų, ypač iš buvusia Lietuvos nepriklausomybe nepatenkintų kitataučių, tačiau ir iš lietuvių, ir, pavadinę juos okupanto kuriamos liaudies valdžios gynėjais, siuntė naikinti partizanų, pastarųjų kovą dėl tėvynės laisvės išversdami į banditizmą. Labai gaila, kad tokių okupantui paslaugių lietuvių visgi atsirado. Tai buvo žemiausios klasės, menko išsilavinimo, nusikaltėliško nusiteikimo žmonės, dėl paslaugūniškumo okupantui greitai įgiję dorų lietuvių niekinamą stribo pavadinimą. Tačiau jų veikla, kaip pasirodė vėliau, glaudžiai susieta su NKVD, o paskui su KGB, turėjo poveikį ir padėjo okupantui pasaulio akivaizdoje partizanus apšaukti banditais, ir bent iš dalies – patikimai. To poveikio žymės yra išlikusios net iki šių dienų. Stribus liaupsinusių, o partizanus niekinusių, buvusių okupanto paslaugūnų yra ir dabartinėje Lietuvos valdžioje. Net Seime ir Konstituciniame Teisme. Tai gali būti dar viena priežastis, kodėl iki šiol nebuvo ieškomos partizanų užkasimo vietos. Bet kartu ir klausimas, kodėl tokie žmonės šiose svarbiose Lietuvos valdžios kėdėse sėdi?
Seime iškeltas siūlymas ieškoti partizanų kapų siejasi dar ir su daugiau apie partizanus „pamirštų“ reikalų. Žinome, kad nepaisant kokie uolūs būtų ieškotojai, visų žuvusių partizanų užkasimo vietų nesuras, tad ir joms pažymėti ar palaikus tinkamai palaidoti kitur galimybių nebus. Jų nuolatiniam prisiminimui reikės rasti kitą išeitį. Gal supilti jiems bendrą kapą ir jame įrašyti jų visų vardus? Klausimas – tik kur? Tokia išeitis lyg ir būtų, jeigu vėl kurie nors stribų gerbėjai užmojo nesukliudys.
Jau įžengėme į devynioliktuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, tačiau dar neturime pagrindinio, atitinkamo turinio ir atitinkamoje Lietuvos vietovėje pastatyto paminklo dėl tos nepriklausomybės kovojusiems lietuvių tautos didvyriams. Dėl to dar tebesiginčijame, nors kiekvienas taurus lietuvis patriotas į šį klausimą nė kiek nedvejodamas atšauna: ginčijamės be reikalo, nes labai aiškios yra ir vieta, ir tema. Vieta – Lietuvos sostinė Vilnius, Lukiškų aikštė, tema – lietuvių kovas už laisvę bei valstybinę nepriklausomybę primenanti statula. Tad ko daugiau beieškoti? Tačiau, deja, yra ir kitų nuomonių. Paminklas Laisvės kovotojams, taigi, pagal jus, ir partizanams, tiems nekaltus žmones žudžiusiems banditams? Ne – pilnom gerklėm šaukia buvę enkavedistai, kagėbistai, stribai ir daugybė jų palikuonių. Jeigu paminklas Lukiškių aikštėje, ryškiausioje Lietuvos vietovėje, tai jo turinys turi būti tik laisvė, šviesa, grožis, džiaugsmas – šaukia jie. Ir, gaila, randa atgarsį. Net ir užsienyje. Pavyzdys – tas pats iškilmingas Kovo vienuoliktosios posėdis, kuriame pagarbiai buvo prisimintas partizanų vadas gen. Adolfas Ramanauskas, jo dukrai asmeniškai dalyvaujant. Į posėdį pakviestas Europos žmogaus teisų teismo pirmininkas J. P. Costa, kalbėdamas kaip svečias, priekaištavo Lietuvai už varžymą partizanų žudikų kagėbistų teisių, reikalavo jas grąžinti ir leisti jiems netrukdomai dirbti valstybės įstaigose. Kokio didesnio akibrokšto lietuviams partizanams bereikia? Ar tokiai užmačiai galima pasiduoti? Ne – sako Tėvynės sąjunga. Pagaliau už partizanus – ir Vilniaus miesto taryba.
Jau seniai Lietuvos politikai ir Seime, ir Vilniaus miesto taryboje svarsto Lukiškių aikštės pertvarkymo planus. Numatyta ir sąmata – 45 milijonai litų. Sunkumai buvo kaip tik dėl pertvarkymo turinio. Tačiau atrodo – dabar jie palengvėjo. Vilniaus meras Juozas Imbrasas tarybos vardu paskelbė konkursą paminklo projektui paruošti. Ir jo turinys – kovos dėl Lietuvos laisvės. Tikrai sveikintinas sprendimas. Reikia kovoti už jo įvykdymą. Tokiu atveju paminklo aplinkoje, priderintas prie jo projekto, galėtų būti sukurtas ir nesurandamose vietovėse užkastų partizanų bendras kapas. Buvusieji partizanai kartu su LGGRTC turėtų pasirūpinti šio užmojo įgyvendinimu. Taip būtų išspręstas bent vienas jautrus partizanų kovų pripažinimo klausimas. Tačiau jų yra ir daugiau. Ar ta proga nevertėtų ir jiems sprendimo paieškoti?
Vilniuje jau daug metų veikia „Miško brolių“ bendrija. Jai vadovauja partizanų Kentrų šeimos palikuonis, partizanavimą apmokėjęs tremtimi Sibire, Albinas Kentra. Jo trys vyresni broliai žuvo kovose prieš sovietų dalinius, dvi seserys, partizanų ryšininkės, „užsimokėjo“ taip pat Sibiro tremtimi. Jau daug metų „Miško broliai“ grumiasi su Vilniaus miesto valdžia dėl nuosavos patalpos. Iš premjero Vagnoriaus jie gavo sugriuvusį, niekam nepriklausomą pastatą Vilniaus senamiestyje ir pradėjo telkti lėšas jam atstatyti. Pastate norėjo įkurdinti bent savo kovų archyvą, muziejų, istorinę biblioteką ir kitas veiklai reikalingas patalpas. Ir kai dalį griuvėsių atstatė, kitą atstatyti pradėjo, išleisdami du milijonus sunkiai susitelktų litų, Vilniaus miesto savivaldybė pranešė, kad pastatas ne jų, nes Vagnoriaus raštas netinkamai parašytas. Ir byla atsirado teisme. Albinas Kentra neturi įrodymų, todėl ir neteigia, kad jo kuriamą partizanų buveinę staiga palietė kagėbistų ranka, tačiau nuo tokios prielaidos atsisakyti irgi sunku. Pasirodo, kad „privatinti“ kurią nors verslovę arba už pusę rinkos kainos nupirkti degtinės gamyklą buvusiam partiečiui nomenklatūrininkui lengviau, negu jam laisvę iškovojusiems partizanams iš tų dabar vėl valdžioje sėdinčių nomenklatūrininkų gauti niekam nereikalingo pastato griuvėsius. Buvusių kagėbistų dienos ir šiandien lengvesnės negu buvusių partizanų.
