Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikia paroda „Šventųjų istorijos lietuvių liaudies mene“.
Dviejose parodų salėse eksponuojami 18 a. pabaigos–20 a. pradžios laikotarpiu sukurti nežinomų autorių sakraliniai kūriniai – medinės liaudies skulptūros, tapyba ir raižiniai. Ekspozicija parengta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Kovo 24 d. 17 val. vyks parodos pristatymas, kuriame dalyvaus Šiaulių vyskupijos vyskupo generalinis vikaras dr. Saulius Matulis, ŠU literatūros istorijos ir teorijos katedros doc. dr. Dalia Jakaitė, Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė.
Paroda veiks iki 2009 m. balandžio 12 dienos.
Pasak Telšių vyskupo Jono Borutos, „XVII a. pradžioje pradėjus intensyvią paprastų Lietuvos žmonių katechizaciją, liaudis pamilo Visuotinės Bažnyčios gerbiamus šventuosius ne tik kaip užtarėjus pas Dievą, bet ir kaip evangelijos įgyvendinimo kasdieniame gyvenime pavyzdžius. Ką žmonės įžvelgė tuose šventuosiuose, atspindėjo liaudies mene, ypač žemaičių pakelių ir sodybų koplytėlėse bei koplytstulpiuose.“
Sakralinis lietuvių liaudies menas per įvairius laikmečius patyrė ne vieną išbandymą. Niekintas ir persekiotas, jis išliko šiltas ir dvasingas, lyg gaivus šaltinis, iš kurio versmės jėgų ir įkvėpimo sėmėsi lietuvių tauta. Šventųjų gyvenimo istorijos, jų asmeninės savybės – teisingumas, išmintis, įsigilinimas į savo pašaukimą – nusipelnė didelės pagarbos.
Labiausiai paplitusi sakralinio liaudies meno šaka – skulptūra. Seniausios medinės skulptūros yra išlikusios iš XVIII a., o daugiausiai yra XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios kūrinių. Skulptūros buvo dedamos į koplytėles, stogastulpius, kalamos prie kryžių, kartais laikomos garbingiausiose namų vietose. Šventųjų vaizdavimo tradicijos ypač įsigalėjo baudžiavos ir carinės Rusijos priespaudos laikotarpiais. Tai buvo skausmą ir kančią išreiškiantys siužetai, ne veltui caro uždrausti 1864 metais.
Kita sakralinės liaudies kūrybos šaka – raižiniai, atsiradę XVIII a. pirmoje pusėje. Juose vaizduojami tie patys šventieji, tačiau čia dažnos ir moralinės bei socialinės temos. Namuose raižiniai buvo klijuojami tiesiog prie sienų, ant lentų ar storos drobės ir įrėminami į namų darbo rėmus. Lietuvių liaudies grafiką dar kitaip galima pavadinti „žemaičių grafika“, nes XIX a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje buvo pagrindiniai raižinių gaminimo ir platinimo centrai – Žemaičių Kalvarija, Kretinga, Šiluva.
Dar viena sakralinės liaudies kūrybos sritis – tapyba. Jos nėra daug išlikę, nes šia meno šaka susidomėta vėliau: seniausi darbai – iš XVIII a. pradžios, o paskutiniai – XIX a. pabaigos. Daugiausia jų surinkta Žemaitijoje. Savamokslių tapytojų paveikslai buvo dedami koplytėlėse, kabinami stogastulpiuose, koplytstulpiuose, kapų koplyčiose, mokytesnių – puošdavo bažnyčių sienas. Paveikslai buvo tapomi ant medžio lentos, drobės, popieriaus, kartais skardos. Čia vaizduojami tie patys šventieji, kaip skulptūroje ir grafikoje, tik tapyboje atsiranda peizažas ar dangaus fonas, angelų galvutės, dangaus kūnai ir Apvaizdos akis.
Parodoje pristatomi liaudyje populiariausi šventieji: šv. Kazimieras, šv. Jurgis, šv. Jonas Nepomukas, šv. Rokas, šv. Agota, Pieta ir Nukryžiuotasis, kūriniai, vaizduojantys šv. Florijoną, šv. Pranciškų, šv. Agnietę, Nekaltai Pradėtąją Švč. Mergelę Mariją, Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu, Šventąją Šeimą. Eksponuojamas unikalus suveriamas altorėlis, nutapytas nežinomo liaudies tapytojo 1748 m. Centrinėje altorėlio dalyje yra Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo ikonografinis atitikmuo. Altorėlio durelės iš abiejų pusių ištapytos šventųjų atvaizdais.
Didžioji dalis eksponatų surinkti Šiaurės Lietuvos regione 1933–1943 m. per etnografines ekspedicijas.
Norinčius išsamiau išgirsti šventųjų istorijas, kviečiame užsisakyti ekskursiją parodoje.
