Neurologų komanda, prie kurios prisijungė specialistai iš „Charité–Universitätsmedizin Berlin“ nuolat stebėjo elektrinius signalus 9 mirštančių asmenų smegenyse. Kiekvienas iš pacientų, buvusių Berlyne (Vokietija) ir Cincinatyje (JAV), buvo patyrę kritinius smegenų pažeidimus ir nebuvo vilties atgaivinti.
Ekspertai tikėjosi, kad implantavus elektronus į tiriamųjų smegenis jie galės nustatyti, kas ir kuriuo metu nutinka žmogui mirštant.
Jie nustatė, kad praėjus penkioms minutėms po to, kai sustoja žmogaus širdis, jų smegenų ląstelės vis dar gali funkcionuoti. Tačiau tuomet ateina „sklindančios depresijos banga“, kuri žymi neuronų veikimo pabaigą ir galutinę mirtį.
Ląstelės miršta, kai kraujas nustoja tekėti, nes tuomet nutrūksta funkcionavimui būtino deguonies tiekimas. Širdžiai nustojus pumpuoti kraują smegenų ląstelės naudojasi sukauptais energijos rezervais keletą minučių, kol jų veikla visiškai sustoja.
Mokslininkų teigimu, neuronus palaiko tam tikras mechanizmas – pirmiausiai ima nebeveikti neuronų vykdomas jonų atskyrimas. Barjerų sugriuvimas tarp šių dalelių išleidžia didžiulį kiekį elektrocheminės energijos į smegenis tuo metu, kai neuronai smarkiai siekia gauti savo veiklai reikalingos energijos. Šis procesas, žinomas kaip plintanti depolarizacija arba „plintanti depresija“ pasižymi neuronų hiperaktyvumu, po kurio ateina visiška tyla. Tačiau ši tyla žymi tik paskutines akimirkas iki mirties ir asmuo dar gali būti gaivinamas.
Tačiau kiek laiko tai galima padaryti, kol kas tyrėjams atsakyti nepavyko.
Nors atliktas tyrimas šiandien gydomų pacientų situacijai pokyčių nežada, tai gali vesti prie gerėjančios diagnostikos ir gydymo procedūrų ateityje. Tikimasi, jog surinkta informacija taip pat padės gelbstint pacientus, patyrusius insultą ir širdies smūgį.
