Beveik metus praleidusi Kauno „Arkos“ bendruomenėje, 20-metė mergina šį rugsėjį Budapešte pradėjo studijuoti specialiųjų poreikių edukaciją ir terapiją. Anna sako, kad baigusi vidurinę mokyklą nežinojo, ką toliau daryti, tad vienas draugas jai pasiūlė paieškoti galimybių savanoriauti, taip ji atrado Kauno „Arkos“ bendruomenę.
„Apie „Arką“ buvau girdėjusi, o Vengrijoje tokios bendruomenės nėra, – pasakoja Anna. – Labai bijojau važiuoti viena, bet „Skype“ pasikalbėjusi su žmonėmis iš Kauno „Arkos“ supratau, kad ten būsiu saugi. Taigi pasirinkau ne šalį, o bendruomenę, nes pajutau, kad su šiais žmonėmis jausiuosi gerai. Visiškas atsitiktinumas, kad ta bendruomenė buvo Lietuvoje.“
Anna prisipažįsta, kad iki tol apie Lietuvą žinojo labai nedaug: „Mokykloje šiek tiek mokėmės apie Baltijos šalis, be to, kartą su tradicinių šokių kolektyvu važiavom į Suomijoje vykusį festivalį ir pravažiavom Lietuvą, o festivalyje dar ir susipažinom su šokėjais iš Lietuvos, – prisimena Anna. – Pamaniau, kad įdomu važiuoti į šalį, kurios nepažįstu. Neturėjau jokių lūkesčių, nes nežinojau ko tikėtis.“
Naudinga patirtis
Anna prisimena, kad pirmieji įspūdžiai atvykus į Kauną nebuvo smagūs – ji su dar trimis „Erasmus+“ savanorėmis iš Prancūzijos, Vokietijos ir Švedijos apsigyveno nejaukiame sovietinių laikų bute, viskas buvo nauja ir nepažįstama. „Natūralu, iš pradžių jaučiausi svetimšalė, bet pamažu viskas keitėsi. „Arkos“ bendruomenėje mane labai svetingai sutiko, išdrąsėjau, susidraugavau su kitais Kaune dirbusiais savanoriais“, – prisimena pašnekovė.
Anna sako, kad „Arkoje“ pirmą kartą gyvenime susitiko su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Ji prisimena, kad iš pradžių buvo nedrąsu, bet ne dėl bičiulių (taip bendruomenėje vadinami negalią turintys asmenys) negalios. „Jaučiausi panašiai, kaip ir visada susitikdama su nepažįstamais žmonėmis. Visiškai negalvojau apie tai, kad jie turi negalią, bičiuliai buvo linksmi ir draugiški, ir man su jais buvo smagu, – prisimena Anna ir priduria, kad tokia patirtis naudinga kiekvienam. – Patarčiau visiems bent kartą gyvenime pasavanoriauti tokioje bendruomenėje. Daugelis bijo kitokių žmonių, bet kai su jais susipažįsti, šiuos žmones pamatai visai kitomis akimis.“
Pasak Annos, dienos „Arkos“ bendruomenėje neprailgdavo. Ypač jai patiko tai, kad visi bendruomenės nariai kartu sėda prie stalo, daug laiko skiria refleksijai – iš ryto kalbasi apie tai, kaip jaučiasi, dienai baigiantis – kaip tą dieną sekėsi. Su bičiuliais Anna iš pradžių susikalbėjo gestais, kūno kalba, o vėliau iš bendruomenės narių pramoko kai kurių lietuviškų žodžių, padėjo ir pamokos lietuvių kalbos kursuose. „Susikalbėti su bičiuliais buvo nesunku, iš jų greit išmokau tokių žodžių kaip ačiū, kaip sekasi, gerai, labas, iki. Aš pati juos mokiau angliškų žodžių“, – sako Anna.
„Sodra“
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
Savivaldybė
Nori, kad visuomenė taptų jautresnė
Savanorė pastebėjo, kad „Arkos“ nariams labai patinka piešti, o ne žodžiais išreikšti savo jausmus. Annai piešimas taip pat prie širdies, ji net yra baigusi dailės mokyklą. Todėl savanorė sumanė suorganizuoti parodą. Pirmiausia surengė dirbtuves, kuriose bičiuliai piešė autoportretus, piešiniuose stengėsi papasakoti, kaip jaučiasi. Tada Anna nuėjo į Laisvės alėjoje įsikūrusį programos „Kaunas 2022“ biurą, paprašė patarti, kur rasti vietą parodai, ir sulaukė kvietimo parodą eksponuoti pas juos.
Anna ypač dėkinga tuo metu programoje „Kaunas 2022“ savanoriavusiai Mildai Gineikaitei: „Milda ruošiasi tapti meno kuratore. Mes kartu rengėm parodą, ji padėjo eksponuoti piešinius. Buvo smagu, kad galėjau išreikšti savo kūrybiškumą – atrinkau nuotraukas, sugalvojau šalia piešinių pateikti trumpus tekstus, kuriuose bičiuliai prisistato parodos lankytojams. Tai buvo savotiški interviu – aš kalbinau kiekvieną bičiulį, o jų atsakymus lietuvių kalba surašė kita savanorė.“
Parodą Anna pavadino „Sen-city-vity / jautrumas mieste“. Ji sako, kad savanoriaudama matė, kaip žmonės elgiasi gatvėje pamatę neįgalius žmones – nužiūrinėja, laiko juos bepročiais. „Labai noriu, kad visuomenė būtų jautresnė kitokiems žmonėms, manau, kad visuomenė turėtų daugiau sužinoti apie juos ir „Arką“, o paroda – geras būdas pristatyti bičiulius ir visą „Arkos“ bendruomenę“, – sako pašnekovė. Per parodos atidarymą Anna sulaukė didelio palaikymo, o jai ypač buvo smagu matyti, jog piešinių autoriai jautėsi išdidūs ir patenkinti, kad žmonės gali matyti jų kūrybą.
Savanorystė padėjo apsispręsti
Anna pasakoja, kad atsisveikinimas su bendruomene buvo labai jaudinantis: „Man ir dar dviems savanoriams suorganizavo atsisveikinimo vakarą, mums įteikė po atminimų knygą, pasakė daug gerų žodžių“, – prisimena Anna ir priduria, kad, nors vakarėlis baigėsi smagiais šokiais, jai buvo sunku sulaikyti ašaras. 11 Kaune praleistų mėnesių mergina vertina kaip ypač gražią savo gyvenimo atkarpą ir žada būtinai dar grįžti ir aplankyti savo naujuosius bičiulius.
Savanoriavimas Kaune Annai padėjo apsispręsti dėl studijų – ji nusprendė pasirinkti programą, kurią baigusi galėtų padėti negalią turintiems žmonėms. Pasak pašnekovės, Vengrijoje daugėja pagalbos negalią turintiems žmonėms, rengiama daugiau specialistų, ankstyvėja diagnostika, pradėti rengti pedagogai, galintys dirbti su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais.
Savanoriai „Arkoje“ labai laukiami
Kad savanorystė suteikia ne tik neįkainojamos patirties, bet ir padeda susirasti įdomią veiklą ar net gyvenimo kelią, tvirtina ir Kauno „Arkos“ dirbtuvių vadovė Ugnė Gudelytė. Ji bendruomenėje dirba jau 8 metus ir sako, kad ši veikla kupina įvairiausių patirčių, auginanti ir profesine, ir žmogiškąja prasme. Užsiimti tokia veikla ją kaip tik paskatino savanorystė – iš pradžių Ugnė savanoriavo Belgijoje, Namiūro „Arkos“ bendruomenėje, o grįžusi į Lietuvą prisijungė prie Kauno „Arkos“ narių.
Ugnė sako, kad savanoriai bendruomenėje labai laukiami: „Savanoriauti kviečiame per socialinius tinklus, įvairius savo ir visuomeninius renginius. Kartais atvyksta savanorių iš mokyklų, kuriose skatinama savanorystė, mes patys universitetuose skelbiame apie tokią galimybę. Pasitaiko, kad savanoriai atsiveda savo draugų ar draugių. Bendradarbiaujame su savanorius koordinuojančia organizacija „A. C. Patria“, kuri mums atsiunčia savanoriauti norinčių žmonių ir ypač gerai jais pasirūpina: suteikia paramą, praktinių patarimų, rengia lietuvių kalbos pamokas savanoriams užsieniečiams.“
Ugnė sako, kad „Arkoje“ nuolat yra savanorių iš užsienio: „Yra buvę Europos savanorių tarnybos (dabar – Europos solidarumo korpuso) savanorių iš Austrijos, Vokietijos, Vengrijos. Buvo ir savanorių, be jokios savanorystės programos atvykusių iš Vokietijos, Turkijos, JAV. Turime apie 10 savanorių, kurie bendruomenėje pagal galimybes dirba daugiau kaip pusę metų, o kai kurie – net 4 ar 5 metus. Sulaukiame ir tokių, kurie ateina išbandyti save ir nebūtinai lieka ilgam.“
Savanoriai kuria gyvą ryšį
Pasak Ugnės, savanoriai asistuoja intelekto negalią turintiems žmonėms įvairiose veiklose: padeda gaminti įvairius dirbinius, ruošti pietus, tvarkytis buityje, organizuoti renginius, lavinti darbinius įgūdžius. „Svarbiausia, kad savanoris kuria draugystės, bendrystės santykį su negalią turinčiu žmogumi, ne tik atliepia jo ar jos poreikius, bet kuria tikrą gyvą ryšį, kuris abu praturtina – ir negalią turintį žmogų, ir patį savanorį, – tvirtina dirbtuvių vadovė. – Savanoriai ateina nusiteikę padėti, suteikti pagalbą, tačiau išeidami dažnai pripažįsta, kad gavo daugiau nei davė. Jie patiria santykį su neįgaliu žmogumi ir atranda savo požiūrį – pavyzdžiui, sumažėja baimių, nelieka išankstinių nusistatymų. Be to, savanoriai patiria daug linksmų akimirkų, išmoksta dirbti virtuvėje, moderuoti grupei, vesti užsiėmimus, imtis iniciatyvos.“
Ugnė sako, kad Kauno „Arkoje“ nuolat laukiami motyvuoti, atsakingi žmonės, kurie norėtų prisidėti prie bendruomenės veiklų: „Nebūtina turėti ypatingų gebėjimų, tačiau savanoris turi norėti bendradarbiauti komandoje, bendrauti, mokytis naujų dalykų. Amžius – nesvarbu, laukiami visi – nuo moksleivių iki senjorų, bet žmogus turėtų būti pakankamai brandus, sąmoningai ieškantis atsakymo, kur ir kodėl savanoriauja, taip pat laikytųsi susitarimų.“
Kiekvienas, norintis save išbandyti tokioje veikloje ir galintis savanoriauti darbo dienomis, gali kreiptis į Dirbtuves (el. paštu [email protected]), o norintis savanoriauti vakarais ir savaitgaliais – į Gyvenimo namus (el. paštu [email protected]).
Straipsnio autorė – Sigita Inčiūrienė.
