Rolandas žvaliai išlipa iš automobilio ir kiek svyruojančia eisena eina mūsų sutartos susitikimo vietos link. Liga palietė jo kūną, bet veide šviečianti šypsena sako, kad širdyje Rolandas vis dar bėgioja po krepšinio aikštelę, džiaugiasi įmetęs tritaškį. Vyras neslepia – atsisveikinti su krepšiniu nebuvo lengva, tačiau užkluptas sunkios ligos nepuolė jos neigti, bet susitaikė ir išmoko gyventi drauge.
Diagnozę nusistatė pats
Rolandas susirgo būdamas 33 metų. Jaunas vyras sėkmingai žaidė krepšinį Vilniaus „Statybos“ komandoje, su žmona Liana augino dukrą ir sūnų. „Buvau lamingai vedęs, komandai, kurioje žaidžiau, sekėsi, treneriai mane vertino, jokių negalavimų nejaučiau, bet vieną dieną pasijutau keistai – aš, profesionalus krepšininkas, niekaip nebegalėjau įmesti tritaškio...“
Tąkart Rolandas dėl šios nesėkmės pernelyg nesusikrimto, o kad atsėlina sunki liga, net minties nekilo. Gydytojai taip pat iš pradžių ligos neįtarė. „Man pasakė, kad tikriausiai pervargau – pailsėsiu ir vėl viskas bus gerai.“ Bet gerai nebuvo. Pradėjo drebėti ranka, vyras nebegalėjo parašyti net kelių eilučių. „Rašiau, o raidės liejosi“, – sako Rolandas. Susirūpinęs dėl keistų, trikdančių reiškinių, Rolandas pats pradėjo ieškoti negalavimo priežasčių. Jis be perstojo naršė internete, rausėsi bibliotekose ir pagaliau perskaitė, kad susirgus Parkinsono liga iš pradžių pradeda drebėti rankos, sutrinka judesiai. „Dažniausiai iš pradžių pradeda drebėti viena ranka, rečiau – koja“, – skaitė vyras ir pradėjo sau įtarti šią ligą.
Vis dėlto dvejonių kėlė tai, kad ja dažniausiai suserga žmonės, vyresni kaip 55 metų, o jam tebuvo 33... Nerimas vėl atginė pas medikus. Santaros klinikų gydytojas, prof. Dalius Jatužis patvirtino Rolando spėjimus. Abejonių nebeliko – diagnozuota Parkinsono liga.
Krepšinio nebežaidžia, automobilį vairuoja
„Supratau, kad krepšinį turėsiu pamiršti visam laikui. Juk sutrikus judesiams nebegalėsiu bėgioti po aikštelę, o drebančia ranka – mesti kamuolio“, – pasakoja Rolandas ir staiga šyptelėjęs paklausia: „Netikėjote, kad atvažiuosiu automobiliu?“ Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį sako: „Šią savaitę išvažiuoju visai vasarai į Rusnę.“
Rolandas gali per vieną dieną nuvairuoti iki Klaipėdos ir atgal. Vyras neslėpdamas džiaugsmo pasakoja, kad važinėja žvejoti į Norvegiją, žvejoja vasarą Lietuvoje, rudenį prirenka krepšius grybų. Po dešimt kilometrų nueina su pilnais jų krepšiais. Atostogavo Turkijoje, nukeliauja pas sūnų į Angliją. Turėjo savą verslą, į kurį svarsto grįžti, dirbo „Lietuvos ryto“ komandos antruoju treneriu... Tačiau tokį visavertį gyvenimą R. Čėsna pradėjo gyventi tik po operacijos.
Viltis nuvedė teisinga kryptimi
Prisimindamas savo sunkią patirtį Rolandas pasakoja, kad buvo metas, kai bijodavo net užmigti, nes be žmonos pagalbos negalėdavo apsiversti ant kito šono, sunkiai pakildavo iš lovos. Negalėdavo pats atsistoti. „Sėdžiu ir drebu“, – pasakoja vyras. Vaistai, kuriuos buvo skyręs gydytojas, nebepadėjo, liga progresavo. Jaunam vyrui buvo labai sunku būti priklausomam nuo artimųjų. „Aš visą laiką dirbau, aktyviai gyvenau, ir staiga – bejėgis, ligos uždarytas namuose“, – prisimindamas sunkų metą pasakoja Rolandas.
Prasirgęs Parkinsono liga daugiau nei dešimt metų, vyras sužinojo, kad jam gali padėti operacija. Rolandas nedvejodamas kreipėsi į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas. Vyrui buvo pritaikytas pasaulyje jau gerai žinomas giliojo galvos smegenų stimuliavimo metodas: operacijos metu žmogui, sergančiam Parkinsono liga, į galvos smegenų ląstelių branduolius implantuojami giluminiai elektrodai. Reikia tiksliai pataikyti į dviejų milimetrų dydžio tašką smegenyse, ir, atlikus stimuliatoriaus programavimą, ligos simptomai tampa kontroliuojami. Operacija ligą pristabdo, nors ji ir toliau progresuoja. Bet po šios operacijos sergančiojo Parkinsono liga funkcinis aktyvumas labai pagerėja.
Taip nutiko ir Rolandui. Po operacijos jis vėl pradėjo aktyviai gyventi, keliauti. Vis dėlto stimuliatorius turi savų kaprizų. Rolandas buvo susiruošęs vykti į Angliją, bet prieš pat kelionę ėmė keistai jaustis. Vyras kreipėsi į medikus, ir šie pasakė, kad išseko stimuliatoriaus baterijos, beliko 5 procentai. Vyrą vėl operavo, pakeitė stimuliatoriaus baterijas, ir sveikata atsistatė. Kai paklausiau Rolando, ar nesibaimina, kad stimuliatoriaus baterijos išseks, kai jis žvejos Norvegijoje ar atostogaus Turkijoje, jis atsakė – žino, kad tikrai pratemps tiek laiko, kiek reikės grįžti į Lietuvą ir vėl pakrauti baterijas.
Su liga reikia elgtis švelniai
Rolandas pasakoja, kad yra žmonių, kurie net nežino, kad serga Parkinsono liga: jaučia jos požymius, bet stengiasi apie tai negalvoti. „Tai tas pat, kaip stengtis galva pramušti sieną. Kai švelniau su ta siena elgiesi, tai atrandi, kad ji labiau skyla, ir lendi pro plyšelį“, – sako vyras ir priduria, kad pats jaučiasi atradęs tą plyšelį ir pralindęs. Vaistų ir po operacijos jis neišvengė, geria juos nuolat.
„Dėl vaistų yra iškilusi problema. Tuos, kuriuos vartojo sergantieji Parkinsono liga, išbraukė iš kompensuojamųjų sąrašo (aišku ne visus). Ministerijos atstovai paaiškino, kad pagrindinis vaistas nebebus tiekiamas, o vaisto pakaitalą rado Bulgarijoje. Dabar jaučiamės kaip bandomieji triušiai, – sako Rolandas, – nes nežinome, koks bus šalutinis šių vaistų poveikis, tarkim, po metų. O iš vaistų, kuriuos vartojome anksčiau, jau žinojome, ko laukti.“ Pačiam Rolandui šiuo metu nauji vaistai tinka, jokio sveikatos pablogėjimo jis nepajuto, bet vis tiek neramu, koks vaistų poveikis bus ateityje.
Mankštą susikūrė pats
Vis dėlto vien vaistais sau nepadėsi. Rolandas sako, kad padėti sau pirmiausia gali nepasisodindamas ant kelių depresijos. Ateities baimė ir depresija – didžiausi priešai. Rolandas ne tik nepuolė į depresiją, bet ir stengėsi neturėti laiko liūdnoms mintims: dirbo, pats susikūrė mankštos pratimų kompleksą. „Sujungiau Rytų filosofiją, savo krepšininko patirtį ir susikūriau kompleksą pratimų, kurių pagrindas yra kvėpavimas ir atsipalaidavimas“, – sako Rolandas, pridurdamas, kad sergančiam Parkinsono liga būtina kineziterapeuto pagalba. Dabar į gydymo programas integruojamas Tai-či metodas. Šiam tradiciniam Rytų kovos menui būdingas plastiškas, lėtas judesių atlikimas.
Įstojęs į Lietuvos Parkinsono ligos draugiją Rolandas susipažino su likimo draugais ir stengiasi juos drąsinti. Sergantieji šia liga neretai labai baiminasi prieš operaciją. „Aš nepuolu raminti, bet dalijuosi sava patirtimi, pasikalbu asmeniškai“, – pasakoja Rolandas. „Parkinsono liga dažniausiai susergama vyresniame amžiuje, tačiau man teko sutikti ir jaunų žmonių, sergančių šia liga – tokių, kuriems liga prasidėjo 11 metų. Tokie atvejai reti, bet jeigu taip nutinka, išmokti gyventi su šia liga galima ir privalu“, – sako Rolandas.
Rolandas pernelyg nesigilina, kodėl jį užklupo tokia sunki nepagydoma liga, bet išgirdęs sakant, kad galėjo pakenkti krepšinis, skuba prieštarauti. Jis nėra girdėjęs, kad krepšininkai sirgtų Parkinsono liga. „Aš, ko gero, pirmasis iš visų susirgau“, – sako Rolandas. Kad būtų galėjęs paveldėti, taip pat nežino. Apsisaugoti nuo šios ligos, deja, neįmanoma, bet Rolandas įrodė, kad ir susirgus galima gyventi aktyviai. „Norėčiau dar padirbėti treneriu“, – sako atsisveikindamas krepšinio veteranas.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
