Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus Operatyvinio poskyrio viršininkė Kristina Jurkoit, pelniusi „Metų seklio“ titulą, prisipažino nepateisinanti pareigūnų veiksmų, tačiau mananti – jeigu būtų didesnė motyvacija dirbti, matyt, tokie atvejai, kokie įvyko pastaruoju laiku, nesikartotų.
- Ar nemanote, jog būti policininku, o ypač moteriai – sunki našta, kai tenka neretai vidury nakties kažkur lėkti?
- Eidama dirbti į policiją, žinojau, jog pareigūne privalėsiu būti 24 valandas per parą. Todėl negalime sau leisti daugumą dalykų, į mus nukreiptas visuomenės dėmesys.
Kupinas veiklos darbas nėra kliūtis, juk esu energinga ir sportiška, mobili. Naktimis neišjungiu tarnybinio ir nuosavo telefonų, juk žmonėms gali prireikti pagalbos, patarimo. Mėgstu savo darbą ir jo palikti neketinu, nepaisant įvairių sunkumų, kurie kamuoja vidaus reikalų sistemą.
Nepateisinu pareigūnų, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ir teisinasi, jog taip mėgina atsikratyti neigiamų emocijų. Ypač, kai girti sėda už vairo. Manau, jeigu būtų didesnė motyvacija dirbti, matyt, tokie atvejai, kokie įvyko pastaruoju laiku, nesikartotų.
- Kodėl ir kada pasiryžote ateiti dirbti į policiją?
- Į policiją atėjau po incidento internatinėje mokykloje, kur atlikau praktiką. Kartą, kai puošėm salę šventėms, iš rankinės dingo stipendija. Mokytojas atliko tyrimą ir surado kaltininką. Vėliau įvykis pasikartojo, tik tada dingo kolegės stipendija.
Vagiliaujantį moksleivį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, augo asocialioje šeimoje, apklausė nepilnamečių reikalų inspektorė. Stebėjau jos darbą, nutariau, jog galėčiau pritaikyti sugebėjimą logiškai mastyti ir tiriant nusikaltimus.
Todėl 1994 m, kai jau savarankiškai galėjau vesti pamokas, pasiprašiau dirbti į policiją. Nutariau, jog mokytoja niekada nebūsiu. Tiesa, su tuo berniuku, kuris vagiliavo, susitikome policijoje per jo apklausą. Jis mane pirmas pažino.
- Ar šeima susitaikė su tokiu Jūsų gyvenimu?
- Laimei, vyras nėra policininkas, jeigu būtų priešingai, matyt, tik apie darbą ir kalbėtumėm. Stengiuosi atsijungti nuo darbinių rūpesčių, kai grįžtų namo. Bet, žinoma, visko būna.
Kai gyvenome su tėvais ir vaikas buvo mažas, padėdavo prižiūrėti tėvai. Vėliau dukra suprato, kad mamai reikia kažkur bėgti, kad ji ne eilinė moteris, o pareigūnė. Pripratinau ją būti savarankiška. Baigiau M. Riomerio universitetą, tad teko laiką dalinti šeimai, mokslui ir darbui.
Naktį, kai pažadina skambutis, niekada nedejuoju. Žinau, kad tai mano pareiga. Susiruošiu ir važiuoju. Žinoma, ne kasdien. Paprastai, kaip ir visi tarnautojai, keliuosi rytą, žadinu šeimos narius, vykstu į darbą. Ten neretai tenka pasilikti ir vakare, priklausomai, koks nusikaltimas įvykdytas. Jeigu tyrimas vyksta sklandžiai, nesinori stabdyti tik dėl to, kad tau reikia namo.
- Ar pasikeitė Jūsų pasaulėžiūra po to, kai tapote policininke? Galbūt tapote įtaresnė, atsargesnė?
- Galbūt labiau budri. Nujaučiu, iš kurio asmens galima laukti pavojaus ar nemalonių netikėtumų. Antra, supratau, jog ne viskas yra taip gražu, kaip rašo žiniasklaida.
Asmenys, kurie nusižengia įstatymui, yra abejingi. Visada stebėjausi, kodėl jie tokie žiaurūs. Pasirodo, jie abejingi ne tik savo gyvenimui, bet ir nukentėjusių, iš kurių sugeba atimti ir paskutinį centą.
Anksčiau nemaniau, kas slypi už sausų nusikalstamumo statistikos skaičių: „Nežinojau, kad taip viskas sudėtinga. Nusikaltėliai yra abejingi, jiems nerūpi, jog atėmė iš aukos paskutinius pinigus, suluošino žmogų. Tokiems svarbu nugyventi šią dieną. Bet šį darbą mėgstu ir neketinu palikti, nepaisant sunkumų, kurie kamuoja vidaus reikalų sistemą.
- Ar kyla minčių kada nors pabėgti nuo visų, atsipalaiduoti?
- Nesu robotas, nors niekada nepamirštu esanti pareigūnė, todėl problemų nekaupiu, o stengiuosi jas išspręsti, kiek darbe, tiek gyvenime. Niekada nenorėjau kažkam užkrauti naštos. Pati sprendžiu. Svarbu, gyvenime turėti tikslą ir jo siekti.
Pavyzdžiui, norėjau gyventi atskirai nuo tėvų, taupėm. Automobilio reikėjo – padėjo lizingas. Būtina spręsti problemas, o ne skęsti jų liūne ir dejuoti.
- Ar Jums keršijo kas nors, skambino naktimis?
Niekada to nepatyriau. Tik kartą skambino vyriškis, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, pripažintas neveiksniu. Laimei, tai nėra masinis reiškinys, juk nusikaltėliai jaučia neapykanta ne konkrečiam žmogui, o tik sistemai, kovojančiai su nusikalstamumu.
- Operatyviniai darbuotojai supranta Jus, nekyla konfliktų darbe?
Ne, konfliktų nekyla. Stengiuosi būti pavyzdžiu pavaldiniams, esu sau reikli ir griežta, niekada neatsisakau padėti, patarti. Nevengiu asmeninės atsakomybės. Ir visiems to linkiu.
Ačiū už pokalbį
