Lietuvoje prostitucija iki šiol nėra legalizuota, maža to ji itin sunkiai sukontroliuojama. Policijos pareigūnai gūžčioja pečiais. O ką daugiau jiems reikėtų daryti? Ypač su stoties rajonuose dirbančiomis prostitutėmis, kurias atvežus į policijos komisariatą, surašius protokolą ir vėliau išleidus, šios tiesiu taikymu grįžta į „darbo vietą“. Greičiausia dar garsiai išreikšdamos nepasitenkinimą, kad buvo sutrikdyta įprasta „darbo diena“. Nors kova su prostitucija primena garsaus Migelio de Servanteso romano herojaus kovą su vėjo malūnais, tačiau pareigūnai teigia matantys šviesą tunelio gale. O tos šviesos ryškumą geriausiai atskleidžia statistiniai duomenys. Bet... Nors ir sumažėjo tradicinių prostitucijos paslaugas teikiančių „taškų“ skaičius, tačiau atsirado nišos, kurias akimirksniu užpildė kiti galingos sekso pramonės realizavimo variantai.
Kainų švytuoklė
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijo katedros lektorė Brigita Palavinskienė pasakojo, kad iki 2009 m. Lietuvoje veikė apie 30–40 agentūrų, kuriose dirbo po 6–8 prostitutes. „Vilniaus mieste, neoficialiais duomenimis, seksualines paslaugas teikiančių susivienijimų skaičius sumažėjo. Tą galima sieti su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą. Dalis merginų ir moterų išvyko į kitas ES šalis. Tuo tarpu kitos buvo išvežtos prieš savo valią arba paprasčiausiai apgautos“, – pabrėžė B. Palavinskienė.
Atkreiptas dėmesys, kad sostinėje pastaraisiais metais atsiranda savarankiškai sekso paslaugas teikiančių moterų. Jos dažniausiai skelbiasi internete ir kviečiasi vyrus „linksmai praleisti laiką“ pačių merginų nuomojamuose butuose. Toks elgesys iš tikrųjų yra be galo rizikingas. Ypač tų merginų, kurios prostitucijos paslaugas nusprendė teikti neturėdamos jokio užnugario. „Verta atkreipt dėmesį, kad tokių sekso paslaugas privačiuose butuose teikiančių merginų ir moterų veikla įprastai tęsiasi pusę metų. Praėjus pusmečiui jos arba patenka į policijos rankas, arba į nusikalstamas organizacijas“, – teigė B. Palavinskienė.
Naujausiais duomenimis, prostitucijos paslaugų kainos Lietuvoje svyruoja nuo 70 iki 250 Lt. Tačiau šios kainos priklauso nuo įvairių niuansų. Daugiausia kainą lemia, kuriai prostitučių grupei priklauso paslaugas teikianti mergina ar moteris. Vadinamosiomis viešnamio prostitutėmis dirba tik aukštesnio lygio merginos, kurios labai saugo privatumą. Dažnai jos yra išsilavinusios, dar studijuojančios arba tik ką baigusios aukštąją mokyklą.
„Kita grupė – vadinamosios prostitutės-masažuotojos. Lietuvoje buvo įprasta sekso paslaugas teikti su masažo salono priedanga. Džiugu, kad keletas masažo salonų tokiu principu buvo uždaryti. Dar viena grupė – barų prostitutės, kurios teikia sekso paslaugas striptizo ar naktiniuose klubuose. Toli gražu ne visos tokios merginos yra verčiamos teikti sekso paslaugas. Yra ir kita kategorija, kurios pačios ieško klientų. Vidutiniškai tokios „erotinių šokių“ paslaugos kainuoja apie 800 litų“, – pasakojo B. Palavinskienė.
Ir paskutinei kategorijai priskiriamos gatvių arba stoties prostitutės. Šių prostitučių teikiamų paslaugų kaina svyruoja nuo 20 iki 50 litų. Tačiau ši problema, anot pareigūnų, opi tik didžiuosiuose miestuose. „Iš mažesnių miestų ir miestelių merginos vyksta į didmiesčius, nes čia jų niekas neatpažįsta. Bijodamos, kad jas kas nors pažins, merginos niekada neteiks sekso paslaugų ten, kur visi vieni kitus pažįsta“, – pabrėžė B. Palavinskienė.
Reikia užkirsti kelią priežastims
Seime vykusioje konferencijos pareigūnai pasakojo, kad gatvėje parsiduodančias merginas identifikuoti yra gana lengva. Lietuvoje jos gal ir nėra išskirtinai apsirengusios (palyginti su filmuose matomais stereotipais), tačiau pastebimos. Galima dar pridurti, kad šiuo metu turimais duomenimis, Vilniaus geležinkelio ir autobuso stočių rajone dirba daugiau kaip 130 gatvės prostitučių. Apskritai, Lietuvoje gatvių prostitucija sudaro 40–45 proc., o privačiuose butuose dirbančios moterys sudaro 45–55 proc. Ir tik 5 proc. parsiduodančių moterų yra priskiriamos elitinėms prostitutėms.
Skaitydamas pranešimą Seime, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras pabrėžė, kad suprantama, jog problemų Lietuvoje netrūksta: „Prekybos žmonėmis problemos toli gražu neaplenkia Lietuvos. Kartais susiduriame su skaudžiomis pasekmėmis. Štai jau kelias dienas ieškoma jauna mergina, studentė, kuri išėjo iš namų ir vyko į universitetą, vėliau dingo tarsi į vandenį. Tokių dalykų neturėtų būti.“
Anot S. Šedbaro, šiuo metu yra keturios prioritetinės veiklos kryptys, kuriomis, siekiant geresnių rezultatų, dirbama. „Įdedamos pastangos turėtų sumažinti prekybos žmonėmis ir prostitucijos problemų apimtis. Labai svarbu susitelkti patiems teisėsaugos pareigūnams, kurie efektyviai ištirtų tokio pobūdžio nusikaltimus, taip pat turime padėti žmonėms, kurie patyrė prievartą, integruotis į visuomenę. Taip pat nemenką dėmesį reikia skirti švietimo ir žmonių, dirbančių su aukomis, tobulinimo programoms“, – sakė S. Šedbaras.
Sudėtingi tyrimai
Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovas Tomas Puškorius pasakojo, kad 2003–2011 metais iš viso pradėti 42 tyrimai. „Patys tyrimai užtrunka labai ilgai. Jie yra itin sudėtingi. Pareigūnams tenka vykti į užsienio šalį. Tenka ieškoti ne tik tų, kurie užsiima prekyba žmonėmis, bet ir pačių aukų“, – trumpai esamą situaciją apibūdino T. Puškorius. Policijos duomenimis, 2007 m. nuo prekybos žmonėmis nukentėjo 77 asmenys, po metų – 35, dar po metų – 22. Graži mažėjanti tradicija pratęsta ir 2010-aisiais, kai buvo 16 žmonių, nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis. Tačiau 2011 šis rodiklis šoktelėjo iki 48 asmenų. Tai reiškia, kad reikia toliau intensyviai dirbti
Pareigūnui iš Lietuvos antrino Švedijoje detektyve dirbanti Ann Martin: „Apie 400–600 merginų ir moterų kasmet atvežama į Švediją. Didžioji dalis jų atkeliauja iš Baltijos šalių, Ukrainos. Mūsų tikslas per metus išnagrinėti dvi tris dideles bylas. Ir tai yra realus skaičius, nes bylos apimtys būna labai didelės. Vieną iš šiuo metu turimų bylų sudaro per 6 tūkst puslapių“, – Švedijos praktiką pristatė A. Martin.
Anot jos, prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos retai kada praneša apie savo problemas: „Jos bijo su mumis bendrauti. Apie nusikalstamas veikas informaciją dažniausiai surandame patys. Visos bylos pradedamos įtraukiant aukas. Būtina užtikrinti, kad būtų taikomos visos reikalingos poveikio priemonės. Tyrimo metu svarbiausia, kad aukos mumis pasitikėtų. Jos būna traumuotos, todėl stengiasi kažką nuslėpti. Galima jas suprasti. Tačiau įtraukiame socialinius darbuotojus ir kitus specialistus, todėl dauguma moterų pradeda mumis pasitikėti. Įgavę nukentėjusiųjų pasitikėjimą, mes suprantame daugiau apie visą nusikalstamą tinklą.“
