Kasmetinės „Pasaulio mažmeninės prekybos vagysčių barometro“ studijos duomenimis, šiemet mažmeninės prekybos vagysčių pagausėjo net 7,8 procento. Labiausiai vagiamos prekės išlieka tos pačios, tik štai Lietuvoje pastaruoju metu ypač padaugėjo vagysčių iš parduotuvių, kurias „suorganizuoja“ patys darbuotojai.
Pabaltijo šalis, kuriose mažmeninės prekybos nuostolis dėl vagysčių siekė 100 milijonų eurų, statistikos duomenimis, Europoje lenkia tik Čekija (183 mln. eurų nuostolių), Turkija (787 mln. eurų) ir Rusija (1,23 mlrd. eurų). O pasaulyje jau kelinti metai iš eilės daugiausia prekybos nuostolių turi Indija, kuri vis dar nesugalvoja efektyvaus būdo kovoti su ilgapirščiais. Šiaip ar taip, ir Rusiją, ir Indiją sieja iš parduotuvių lentynų vagiančių ilgapirščių „mados“ – labiausiai vagiamos prekės jau kuris laikas kone visose šalyse išlieka tos pačios: maisto produktai, svaigalai, smulki elektroninė technika, garsių firmų ženklų prekės, parfumerija, kosmetika ir drabužiai. Beje, čia reikėtų paminėti Jungtinės Amerikos Valstijas, kuriose jau keletą metų iš eilės vagiamiausiųjų prekių penketuke tvirtai laikosi... maistas kūdikiams.
Gvelbia ir darbuotojai
Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse Latvijoje bei Estijoje nemažai nuostolių mažmeninei prekybai padaro patys parduotuvių darbuotojai (apie 33 procentai visų vagysčių).
Prieš mėnesį Marijampolėje, vieno populiaraus Lietuvos prekybos tinklo parduotuvėje, atliekant vaizdo įrašų peržiūrą pastebėta, jog jau kuris laikas įmonėje dirbanti kiemsargė namo išeina ne tuščiomis. Paaiškėjo, jog kone visą mėnesį pabaigusi darbą ji nusigvelbdavo įvairių maisto produktų, suslapstydavo savo daiktuose ir išsinešdavo.
O štai Kaune, viename prekybos centre, 3 mėnesius, kaip pati sako, už „apverktinas kapeikas“ išdirbusi kasininkė nusprendė, jog prie atlyginimo nesunkiai galima prisidurti sukčiaujant. Tad kone visi prie šios kasininkės kasos išsirikiavę pirkėjai būdavo jos pažįstami – su jais iš anksto susitarusi, skanuodama prekes, ji, sakykim, vietoj pusantro šimto litų kainuojančio konjako į kasą įmušdavo tik kelis litus kainuojančio alaus „bambalio“ kainą. Šitaip prekybos tinklui buvo padaryti tūkstantiniai nuostoliai, o teismo laukianti kasininkė ne tik privalės grąžinti pavogtus pinigus, bet ir greičiausiai kurį laiką pasėdės už grotų.
Vis dėlto, anot vieno Kauno prekybos centro apsaugos darbuotojų, daugelis parduotuvių darbuotojų vogti nedrįsta ne tik dėl to, jog bijo prarasti darbą, bet ir todėl, kad dažniausiai už didelius nuostolius parduotuvėje atsiskaityti tenka visiems parduotuvės darbuotojams. „Kai kolektyve įsimeta „rankelė“ – pastebėti nesunku. Tik užtrunka šiek tiek laiko, kol tą vagį išsiaiškiname. Toks paviešintas apsivogęs darbuotojas beveik nebeturi šansų įsidarbinti aptarnavimo srityje“, – „Akistatai“ sakė apsaugininkai.
Vagia per akcijas
Paprastai vagystėmis iš parduotuvių verčiasi savo „amatą“ išmanantys ilgapirščiai. Jie stengiasi, kad pavogtos prekės neviršytų 150 litų sumos, už kurią taikoma tik administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Tarp tokių ilgapirščių nukniauktų prekių neretai pasitaiko ir akcijinių gėrybių. Palaukę, kol kelis šimtus litų kainuojantis alkoholinio gėrimo butelis bus nukainotas 40 ar 50 procentų, tokius butelius įsikišę į užantį išsineša net 2, o baudžiamosios atsakomybės vis tiek išvengia – juk vagystės metu galioja akcija. Tiesa, būna, kad net gudrūs vagišiai apsirinka ir po keleto dienų grįžę vėl vagia tas pačias prekes, bet akcija joms jau nebegalioja, o tada suma būna gerokai didesnė ir atsipirkti bauda neišeina.
Nors prekybininkai turi nemažai teorijų, kaip atpažinti ilgapirštį, pastarieji standartus nuolat laužo – vogdami maisto produktus ar kosmetikos prekes, įkliūva ir elegantiški prabangiai apsirengę tikrai pasiturintys asmenys, ir rūpesčių su teisėsauga turintys nepilnamečiai. „Taip, prekybos centre pasirodžiusius nepilnamečius visada stebime atidžiau, ypač jeigu jie trise ar daugiau“, – patvirtino prekybos centrų apsaugos darbuotojai. Jiems tenka nemaloniai nustebti, kai kameros užfiksuoja, kaip 17 litų kainuojančią dešrą vagia ką tik prabangų visureigį prekybos centro aikštelėje pasistatęs verslininkas ar kokia dažnai televizijos ekrane šmėžuojanti įžymybė. „Kadangi sunku atpažinti vagį iš išvaizdos ar apibrėžti pagrindinius jo bruožus, ilgapirščiai dažnai įkliūva tik per atsitiktinumą ar savo kvailumą“, – sakė apsaugininkai.
Kaip tik taip prieš kurį laiką nutiko vienam jau teistam vagišiui, įsidarbinusiam vienoje įmonėje krovėju. Du kartus pavogęs prabangaus konjako, jis į tą pačią parduotuvę nepabūgo sugrįžti ir trečią kartą. Kaip tik tuomet ir įkliuvo, nes apsaugininkai jau buvo peržiūrėję vaizdo kamerų įrašus ir pastebėję, jog į alkoholinių gėrimų lentynas įsisukęs konjako mėgėjas. Sulaikytas vyras prisipažino vogęs alkoholį ir dar pasisakė, kad visada laukdavęs, kol apsaugininkai išeis iš savo apsaugos posto, kuriame įrengtos stebėjimo kameros.
Įkliūti nebebijo
Savo gudrybių, kaip vagiant neįkliūti, turi kone visi save profesionalais laikantys ilgapirščiai. Keletą tokių gudrybių papasakoti sutiko kaunietis Ruslanas V. (32 m.), turintis jau daugiau kaip 6 metų vogimo „stažą“.
Savo kaip vagies karjerą Ruslanas pradėjo Anglijoje, kurioje, kaip pats sako, pavogti norimą daiktą iš parduotuvės – vieni niekai. Tiesa, prieš 7 metus į Didžiają Britaniją emigravęs kaunietis pripažįsta, jog nuo to laiko, kai jis pirmą kartą ten nuvyko, anglai daug labiau saugosi vagiančių atvykėlių iš Rytų Europos ir Azijos šalių. „Kai pradėjau vogti, nereikėdavo nė slėptis – anglai dar nežinojo, kad galima taip atvirai ir paprastai „apsisukti“, – juokėsi Ruslanas.
Taigi Ruslanas pradėjo vogti maistą – jį išslapstydavo drabužiuose. Supratęs, jog niekas jo nestebi ir apie jo vagystes nė neįtaria, ramiausiai prisikraudavo atsineštą kuprinę cigarečių, kvepalų, svaigalų ir nė nemirkelėjęs traukdavo savo keliais. „Per savaitę uždirbdavau kone tiek pat, kiek nugaras fabrikuose lenkiantys tautiečiai. Beje, jie ir pirkdavo iš manęs šiek tiek pigesnes vogtas prekes“, – pasakojo Ruslanas.
Nors pagunda būdavusi labai stipri, į parduotuves vogti jis eidavo ne dažniau kaip 3 kartus per savaitę ir vienu kartu pavogdavo prekių ne daugiau kaip už 100 svarų sterlingų. „Visada turėjau savo „darbo“ strategiją – vogti eidavau tik gerai apsirengęs, segėdamas brangų laikrodį. Niekada neskubėdavau, po parduotuvę vaikščiodavau bent 10–15 minučių ir buvau paruošęs istoriją, jeigu netyčia įkliūčiau“, – atskleidė Ruslanas.
Tą istoriją buvo sugalvojęs paprastą – jis būtų sakęs apsaugininkams, kad esąs turtingas, o iš parduotuvės keletą prekių pavogęs tik todėl, jog girtas susilažinęs su draugais ir turįs tesėti lažybas. Anglijoje šios istorijos pasakoti Ruslanui dar neprireikė, o Lietuvoje ji jam nepadėjo. „Grįžęs atostogų į Lietuvą, nutariau pabandyti pavogti kokią smulkmeną ir patikrinti, kuo skiriasi lietuvių ir anglų apsauga. Pasirodo – skirasi, net labai“, – dabar jau šypsodamasis prisimena Ruslanas. Apsaugininkai tada jį pačiupo pavogusį buteliuką kvepalų. „Blogai pasirinkau vietą, kurioje kvepalus įsikišau į kišenę. Kiekvienoje parduotuvėje yra „aklųjų taškų“, kuriuose kameros tavęs nestebi. Tąkart skaudžiai apsirikau, nes nebuvau išstudijavęs kamerų išdėstymo“, – pasakojo Ruslanas. Daugiau vagiliauti Lietuvoje jam nesinori, bet ir užsienyje tai daryti tapo sunku: „Parduotuvės vis daugiau rūpinasi apsaugos sistemomis, visur pristato kamerų ir kone ant morkų klijuoja vadinamuosius „čipus“. Vogimui reikia pastangų, laiko ir profesionalumo. Tai jokiu būdu nėra lengva – vagis, kaip ir rimtas verslininkas, smarkiai rizikuoja“, – pokalbį baigė Ruslanas.
Beje, Anglijoje už pakartotines vagystes iš prekybos centrų vien pernai buvo nuteista bemaž 20 ilgapirščių iš Lietuvos.
Tik faktai:
Jungtinės Karalystės prekybininkai dėl ilgapirščių kasmet patiria daugiau kaip 2,5 milijardo eurų nuostolius. Prie šių nuostolių nemažai prisideda ir vagys iš Lietuvos.
Šiemet Škotijos sostinės Edinburgo teismas už grotų pasiuntė tris jaunus Lietuvos piliečius, kurie buvo įvardinti kaip „nusikalstamos plėšikų grupuotės“ nariai. Už tai, kad buvo pagauti vagiantys iš „Asdos“ parduotuvės prekes, kurių vertė viršijo 1000 svarų sterlingų, jie nuteisti kalėti. Vyriausiam grupuotės nariui Konstantinui Podvorotnikovui (20 m.) paskirta 216 dienų laisvės atėmimo, Marijui Liolai (18 m.) – 108 dienų, o Rasai Baitytei (19 m.) – 162 dienos. Po teismo nuosprendžio visi trys pasižadėjo grįžti į Lietuvą.
Dar viena trijulė iš Lietuvos buvo sukūrusi gudrią vagysčių schemą, bet britų teisėsauga netruko ją išsiaiškinti. Mantas Bilevičius (23 m.), Juozas Butkevičius (22 m.) ir Vitalijus Gaginas (22 m.) į Anglijos oro uosto parduotuves vogti skrisdavo pigių skrydžių oro linijomis. Prisivogę kosmetikos ir parfumerijos, tą pačią dieną grįždavo į Lietuvą ir grobį sėkmingai parduodavo. M. Bilevičius buvo sulaikytas bemuitėje parduotuvėje pavogęs 16 buteliukų kvepalų už beveik 900 svarų sterlingų. Jam teismas skyrė 6 savaites už grotų. Maisto prekes vogęs J. Butkevičius atsipirko 65 svarų bauda. V. Gaginas, taip pat vogęs maisto prekes, nuo bausmės atleistas su sąlyga, kad Gatviko oro uoste nebesirodys. Policija nustatė, kad šiai gaujai, kuri vogė iš oro uosto, galėjo priklausyti net 50 asmenų – daugiausia iš Lietuvos ir Latvijos.
Tikru galvos skausmu britų teisėsaugininkams tapo Lietuvos pilietis Stanislavas Bereznovskis – per metus, praleistus Didžiojoje Britanijoje, jis įvykdė 27 nusikaltimus – daugiausia vagystes. Už tai, kad buvo pagautas vagiantis konjaką „Hennessy“, S. Bereznovskis įkalintas 7 mėnesiams. Beje, dvi vagystes S. Bereznovskis įvykdė tuo metu, kai buvo paleistas už užstatą.
Teisėjams taip dažnai tenka teisti vagis iš Lietuvos, kad teisėja Merė Fahi, skelbdama nuosprendį dar vienam svaigalus vogusiam Lietuvos piliečiui, jį sumaišė su minėtuoju S. Bereznovskiu. Už vyno vagystę iš „Tesco“ tinklo parduotuvės teisdama lietuvį Nerijų Rudkauską, teisėja piktinosi, kad šis jau turįs būti už grotų, nes vos prieš tris savaites esąs jos pačios nuteistas. Bet paaiškėjo, jog už grotų yra S. Bereznovskis, o N. Rudkauskas įvykdė labai panašų nusikaltimą.
Komentuodamas šį atvejį, leidinio „Independent“ žurnalistas Kevinas Majersas rašė: „Nejaugi gali būti taip, kad Europos Sąjungos įstatymai draudžia mums deportuoti ilgapirščius lietuvius atgal į jų „mieląją“ Lietuvą? Didžiausia bėda yra ne tai, kad prekybos centrai nesugeba apsiginti nuo tokių žmonių, o tai, kad mes nesugebame grąžinti jų ten, iš kur jie atvyko ir kur turėtų atlikti gautas bausmes“.
G. POTELIŪNAITĖ
