Šiandien daugelis viduriniosios klasės amerikiečių neįsivaizduoja gyvenimo be „Macy‘s“ universalinės parduotuvės. Kompanija šiuo metu valdo beveik aštuonis šimtus parduotuvių valstijose, o jų metinės biudžeto įplaukos yra daugiau 25 milijardai dolerių. Stebėtis gal ir nereikėtų – nuo seniausių šilko kelio laikų žmonės mėgo pirkti, ir tai duodavo impulsą sudėtingiausioms ekspedicijoms po neištirtus pasaulio kraštus. Tačiau prekyba yra prekyba, o parduotuvė parduotuvei nelygu. Štai pro langą matau vieną iš sostinės prekybos centrų ir mąstau, kaip ir kada tokiai universalinei parduotuvei turėjo būti padėti pagrindai. Pasirodo, XIX a. antroji pusė–XX. a. pirmoji pusė – universalinių parduotuvių aukso amžius, po kurį ir kviečiu pasižvalgyti. O iki to laiko viskas ir labai ilgai buvo stabilu ir paprastai – kokia prekyba buvo senovės Graikijoje, tokia ji buvo ir Europoje XIX amžiaus pradžioje.
Pirmosios universalinės parduotuvės Anglijoje
Kalbant apie seniausias universalines parduotuves Didžiojoje Britanijoje, istorikai neturi vieningos nuomonės, kuriai suteikti šį titulą. Sunku sutarti, kuo laikyti tą universalią prekybą, kokio dydžio pastatas turėtų būti, kiek atskiri vienas nuo kito turėtų būti parduotuvės skyriai ir pan.
„Bennett's of Irongate“, parduotuvė, esanti Derbyje, vidurio Anglijoje, buvo įkurta 1734-aisiais. Ji turėjo atskirus skyrius ir yra išlikusi iki šių dienų. Parduotuvės „Bennett's of Irongate“ lankytojai ją juokais vadina „Aladino ola“ – nesunku suprasti kodėl. Parduotuvėje yra net trys laiptinės, du balkonai ir daugybė tarsi specialiai paslėptų kampų, pilnų įvairiausių gėrybių. „Kiekvieną kartą įžengus per arkinį įėjimą ar vaikštant po parduotuvės sales, akys krypsta į skirtingus kampelius: juvelyrikos, atspindintį šviesą iš po stiklo, spintelę su „Royal Crown Derby“ keramika ar butaforinį mišką su paukščių lesyklėlėmis ir sodo įrankiais“, – pasakoja miesto gyventojai.
„Austin’s“ parduotuvė duris atvėrė 1830-aisiais ir yra laikoma seniausiu universalinės prekybos centru Airijoje. Puikus Edvardo eros stiliaus pastato eksterjeras pritraukia nemažai turistų ir šiandien, be to, penkių aukštų parduotuvėje ir prekiaujama iki šiol.
„Kendals“ parduotuvė (nuo 2005-ųjų – „House of Fraser“), esanti Mančesteryje, dar viena pretendentė į seniausios titulą. Ji išsiskiria architektūriniais sprendimais – parduotuvės skyriai yra abiejose pagrindinės miesto gatvės Deansgate pusėse, o juos jungia požeminis pasažas „Kendals Arcade“ ir art noveau stiliaus maisto salė.
Išskirtinės XIX a. Anglijoje buvo ir „Lewis“ tinko parduotuvės. Atidarę pirmąją parduotuvę Liverpulyje 1856-aisiais, „Lewis“ daug eksperimentavo reklamos srityje. Pavyzdžiui, kartą užtvindė parduotuvės Mančesteryje rūsį, norėdami sukuri miniatiūrinę Veneciją.
1853-iaisiais Dubline buvo atidaryta „Delany's New Mart“ universalinė parduotuvė. Kitaip nei kitos to meto universalinės parduotuvės, „Delany's“ neišsiplėtė iš mažos krautuvėlės, o buvo pastatyta konkrečiai šiam tikslui. Dėl to ši universalinė parduotuvė taip pat laikoma vienu pirmuoju bandymu pastatyti specialią universalinę prekyvietę. Įdomu tai, kad tuo metu terminas „department store“ (liet. universalinė parduotuvė) dar nebuvo paplitęs, tad „Delany's“ buvo vadinama „Monster House“ (liet. „Monstru namas“). Pastatą įsigijus verslininkui Michaelui J. Clery, 1916-ųjų maišto metu jis buvo visiškai sugriautas. Dar kartą „Delany's“ duris atvėrė 1922-aisiais ir pirkėjus pakvietė į tuo metu milžinišką daugiaaukštį pastatą.
JAV
JAV pirmoji universalios prekybos parduotuvė, žinoma, buvo atidaryta Niujorke. 1846-aisiais Alexanderis Turney Stewartas rytiniame Brodvėjuje atidarė „Marble Palace“ – čia buvo siūlomos europietiškos prekės fiksuotomis kainomis. Įdomu tai, kad tuo metu „laisvas įėjimas“ į universalinę parduotuvę buvo savotiška reklamos politika – potencialiam pirkėjui buvo leidžiama užeiti į tokią parduotuvę net ir tuomet, jei jis nieko neperka. 1862-aisiais Stewartas atidarė dar vieną parduotuvę Brodvėjuje, kuri jau užėmė visą kvartalą, buvo aštuonių aukštų ir devyniolikos skyrių. Čia buvo prekiaujama drabužiais, baldais, kilimais, stiklu ir porcelianu, žaislais ir sporto įranga. Dar po kelių dešimtmečių Niujorko mažmeninės prekybos centras persikėlė į aukštutinį miestą ir taip, pradedant „Marble Palace“, susiformavo visa eilė parduotuvių. Ji buvo vadinama „Damų mylia“.
Nuo Niujorko nedaug atsiliko ir Čikaga, kur pirmąja ir ilgą laiką pagrindine universaline parduotuve buvo „Marshall Field & Company“. Ji to laikmečio kontekste išsiskyrė ypatinga klientų aptarnavimo politika. „Marshall Field & Company“ turėjo savo tiekėjus Mančesteryje ir net teikė paslaugas jaunavedžiams, sudarinėjant dovanų sąrašus svečiams. Dar daugiau – tai buvo pirmoji universalinė parduotuvė su eskalatoriumi, o joje buvęs knygynas – pirmasis surengė vėliau itin išpopuliarėjusius knygų pasirašymo susitikimus.
Nuo 1890-ųjų prekybos situacija tiek JAV, tiek Vakarų Europoje iš esmės pasikeitė. Kai maži miesteliai tapo miestais, nespecializuotų prekių krautuvėlės galiausiai taip pat buvo perorganizuotos į universalines parduotuves, kurių keletas Šiaurės Amerikoje išaugo į dideles verslo kompanijas. To meto prekybos centrai davė impulsą ir standartiniam dizainui, kurio principai išlikę ir šiandien: dėl tuometinių prekybos centrų dydžio statybai buvo naudojamos naujos, specialios medžiagos, inovatyvios stiklo, šildymo technologijos ir pan.
Universalinių parduotuvių populiarumas smarkiai krito po Antrojo pasaulinio karo. Tiksliau, iš pradžių stiprėjo konkurencija su specializuotomis krautuvėlėmis, vėliau – ir su milžiniškais, vadinamaisiais big-box prekybos centrais, be maisto, prekiavusiais tekstile, kasdieniais drabužiais ir kt. Tačiau universalinių parduotuvių populiarumui didelę įtaką darė ir didmiesčių struktūriniai pokyčiai. Kompaktiškai išplanuoti, centralizuoti XIX a. JAV ir Vakarų Europos miestai su tankiai po komercinę jo dalį išsidėsčiusiomis tranzito linijomis buvo ideali terpė atsirasti universalinėms parduotuvėms. Tačiau po karo vis daugiau miestiečių persikėlus gyventi į priemiesčius, centre esančios universalinės parduotuvės pasidavė rajonuose atsidariusioms „didelėms dėžėms“, kurios galėjo pasiūlyti ir didesnius plotus, ir specializaciją, todėl „centro universalinės“ pamažu prarado turėtą poziciją rinkoje. Skaičiuojama, kad pirmą kartą istorijoje JAV universalinių parduotuvių pardavimus naujieji priemiesčių prekybos centrai pralenkė 2003-iaisiais.
Tendencija kurtis prekybos centrams užmiesčiuose išsiplėtojo įvairiose Vakarų Europos šalyse. O Lietuvoje yra kiek keistoka situacija: čia didelės „prekybinės dėžės“ dažnai dygsta netoli miestų centrų, kas sunkiai suvokiama italui ar švedui.
„Le Bon Marché“
„Le Bon Marché“ (liet. gera prekyba, arba geras sandoris) – vienos žymiausių Paryžiaus universalinių parduotuvių pavadinimas. Pirmosios ir tikros universalinės parduotuvės pasaulyje titulu ji dalijasi su „Bainbridge“ parduotuve, kuri duris atvėrė Niukaslyje. Ir visgi „Le Bon Marché“ išskirtinumas buvo tas, kad tai buvo ne šiaip kur įkurta parduotuvė – tai buvo pirmasis specialiai tokiai prekybai suprojektuotas pastatas.
„Le Bon Marché“ 1838 metais įkūrė prancūzas Aristide Boucicaut. Prekybininko karjerą jis pradėjo nuo šalikų pardavinėjimo. Iš pradžių tai buvo maža gėrybių parduotuvėlė Paryžiuje. Verslas klostėsi sėkmingai, iš dalies dėl jo savininko sumanytų inovacijų prekių platinimo sistemoje. Šeštajame dešimtmetyje „Le Bon Marché“ augo kaip ant mielių ir tapo viena didžiausių parduotuvių visame Paryžiuje, į kurį atvykęs 1829-aisiais, Aristide Boucicaut čia praleido visą likusį gyvenimą.
Padedamas žmonos naujų idėjų kaip, kur ir kuo prekiauti, Boucicaut pasisėmė 1855-ųjų Pasaulio mugėje (EXPO), vykusioje Paryžiaus Champs-Elysées. Kokios idėjos tais laikais buvo naujos? Na, pavyzdžiui, kaip atpažinti klientų poreikius ir pagal juos formuoti prekių asortimentą, kur ir kaip tų prekių ieškoti, kaip padarytą patrauklesnę reklamą. Dar kelios to laikmečio naujienos buvo fiksuotų kainų įvedimas ir parduotuvės prekių katalogas. Boucicaut vardas Paryžiaus pramonėje tapo sėkmingos ir kokybe pažymėtos prekybos sinonimu. Jo garbei buvo pavadinta viena iš Paryžiaus ligoninių.
1867-aisiais architektui Louis Auguste Boileau buvo patikėta suprojektuoti „Le Bon Marché“ parduotuvei naują prabangų pastatą. Darbus tęsė jaunesnės architekto šeimos kartos: 1870 m. projektą į savo rankas perėmė sūnus Louis Charles Boileau, bendradarbiavęs su Gustave Eiffel firma, anūkas Louis-Hippolyte Boileau1920-aisiais vadovavo parduotuvės plėtros darbams.
Kai 1914-aisiais buvo sukurta olimpinių žaidynių susipinusių žiedų simbolika, Pierre de Coubertinpas pas „Le Bon Marché“ amatininkus užsakė sukurti oficialią žaidynių vėliavą, kuri debiutavo 1920-ųjų vasaros olimpiadoje.
Parduotuvės istorijai dedikuotos net trys knygos: M. B. Milleris ją sudėjo į „The Bon Marché. Bourgeois Culture and the Department Store, 1869–1920“ puslapius, Émile Zola paskyrė vieną iš savo „Rougon-Macquart“ novelių serijos, o B. Marrey dedikavo knygą „Les Grands Magasins des origines a 1939“.
„Bainbridge“
„Bainbridge“ parduotuvės, esančios pačiame Niukaslio (Anglija) centre, istorija prasidėjo 1838 metais, tačiau pasaulis geriau prisimena ne šią datą. 1849-aisiais šios parduotuvės skyriai savaitės apyvartą pradėjo skaičiuoti atskirai vienas nuo kito. Tai reiškė universalinių parduotuvių eros pradžią ir visiškai naują kryptį prekybos sektoriuje.
Jei būsite Niukaslyje ir norėsite pasižvalgyti po pirmąją pasaulyje universalinę parduotuvę, ieškokite „John Lewis“. 2002-aisiais legendinį pavadinimą pakeisti nutarė naujasis parduotuvės savininkas.
Parduotuvę įkūrė Emerson Muschamp Bainbridge‘as ir Williamas Alder Dunnas, prekiavę tekstilės gaminiais ir madingais aksesuarais. Prekių asortimentas būdavo papilomas jūra tiesiai iš Londono, o daugelis darbuotojų buvo apgyvendinti viešbutyje šalia parduotuvės. Nors „Bainbridge“ taisyklės ir buvo labai griežtos, su darbuotojais buvo elgiamasi kur kas geriau nei tuo metu buvo įprasta.
1923-iaisiais „Bainbridge“ buvo atidaryta marmuru klota maisto salė, kurioje pirkėjams buvo siūloma tokie delikatesai kaip firminės dešrelės, įvairūs vyniotiniai ir hagiai – nacionaliniai škotų patiekalai. Tuo metu taip pat klestėjo, mūsų akimis, kiek neįprastos paslaugos, pavyzdžiui, prekybininkų sąjungos transparantų, plakatų ar vėliavų gaminimas.
Nors netrukus partnerių keliai išsiskyrė, parduotuvė ir toliau klestėjo. 1849-aisiais jau buvo dvidešimt trys prekių skyriai, individualiai tvarkę buhalteriją ir taip šiai parduotuvei suteikę pirmosios pasaulyje universalinės parduotuvės vardą. Istorinė sąskaitų knyga, buhalterių vadinama „didžiąja“, išsaugota iki šių dienų ir saugoma kompanijos „John Lewis Partnership“ archyvuose.
1892-aisiais Emersonui Bainbridge‘ui mirus, prekybos verslą perėmė jo sūnus. Tais pačiais metais jis įdarbino šešis šimtus naujų darbuotojų, o parduotuvė prasiplėtė iki beveik 11 tūkstančių kv. metrų ploto. Didžiosios depresijos metais parduotuvei teko samdyti specialius agentus, kurie prekiavo labiau klestinčiose nei Niukaslis regionuose. Tai leido išlaikyti parduotuvę ir jos vardą, o mažai pajamų gaunantys Niukaslio gyventojai neprarado galimybės apsipirkinėti pamėgtose vietose.
1938-aisiais švenčiant parduotuvės šimtmetį, tarp gausybės renginių buvo paminėtas ir bukleto „A Century of Service“ išleidimas. Šis pavadinimas nuo tol tapo parduotuvės logotipu, taip buvo štampuojamos visos parduotuvės transporto livrėjos. Praėjus vos metams po šio jubiliejus, dalį parduotuvės okupavo priešlėktuvinės gynybos kariai, ant jos stogo įsitaisę stebėjimo postus.
1952-aisiais „Bainbridge“ universalinę parduotuvę perpirko „John Lewis Partnership“ – tai duris atvėrė labai reikalingoms investicijoms. 1976 m. tai vis dar buvo didžiausias „John Lewis“ kompanijos prekybos centras visoje Anglijoje už Londono ribų. Iki tol, kol parduotuvės vardas buvo pakeistas, „Bainbridge“ pavadinimas buvo vienas ilgiausiai vartotų pasaulio universalinių parduotuvių prekės ženklų.
Agnė Kažimėkaitė
