Pagal Rytų kalendorių Medinio arklio metai prasidės sausio 31-ąją, tačiau dauguma jau švęsdami Naujuosius pasirūpino pasagomis ir avižomis.
Nijolė Baronienė
Vilniaus rajone Raudondvaryje įsikūrusiems Civinskams šie metai turėtų būti ypač sėkmingi, nes kiekviena jų diena prasideda ir baigiasi arklidėse.
Genų galia
Praėjusią vasarą Civinskų žirgyne vyko jau šeštos tradicinės konkūrų raitelių mėgėjų jojimo varžybos „Balsas.lt“ taurei laimėti. Tuomet grakštumą demonstravo geriausi žirgai ir šauniausi raiteliai. Kaip visada pirmosios vietos atiteko Civinskų šeimos jojikams. Nieko nuostabaus, juk šią šeimą žirgų sporto žinovai seniai vadina dinastija. Susipažinęs su jais nori nenori patikėsi iš kartos į kartą perduodamų genų galia. Konkūrų varžybose pelnytiems apdovanojimams seniai nėra vietos lentynose, tačiau kai beveik visi šeimos nariai – puikūs raiteliai, gali tekti pasirūpinti naujomis lentynomis apdovanojimams ir šiais Arklio metais.
Namai tvarte
Pirmą kartą apsilankius Raudondvario dvare įsikūrusiame žirgyne, į akis krenta senos, bet puikiai išsilaikiusios arklidės. Netoli jų stovi keistos formos, bokštą primenantis statinys, kuriame gyvena trys Civinskų kartos. Vietos ten nedaug, tad nieko nuostabaus, kad jaukūs gyvenamieji kambariai įrengti ir po arklidžių stogu. „Mūsų laimė ir nelaimė, kad gyvename dvaro teritorijoje. Kiekvieną, net menkiausią su statybomis susijusį darbą turime derinti su Lietuvos architektūriniu paveldu besirūpinančiomis institucijomis. Gal kitais metais pavyks įsikurti jau kadaise nupirktame ūkiniame dvaro pastate, o kol kas mūsų namai – tvartas“, – be mažiausio apmaudo kalbėjo Vincas Civinskas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kuris jis Vincas, nes Civinskų šeimoje visi vyrai krikštijami tik šiuo vardu. „Mano tėtis – Vincas, aš – Vincas ir mano sūnus – Vincas. Tad jei mama kviečia mane ar anūką, šaukia Vincentą arba Vincuką“, – aiškino V.Civinskas.
Trys broliai – trys sportininkai
Žmonės Civinskams patiki savo numylėtinius, nes žino, kad jais bus tinkamai pasirūpinta. Taip ir yra, nes visi šeimos vyrai turi ilgametę arklių priežiūros patirtį. Vincas prie arklių – nuo pat pirmųjų savo žingsnių, tad vos užmetęs akį gali pasakyti, kaip kuris žirgas jaučiasi, ko jam trūksta. Toks pat ir jo sūnus. Dabar jaunuolis studijuoja. Ateityje ketina siekti dar geresnių žirgų sporto rezultatų, o laikui bėgant tikisi perimti tėvo ūkį. Tiesa, jis jau yra jaunasis ūkininkas. Visgi labiausiai žirgininkystę puoselėja vyresnis Vincas Civinskas. Jis gimė Kauno rajone, Yliškėse, ūkininko Vinco Civinsko, turėjusio 7 hektarus žemės, šeimoje. Augo kartu su dviem broliais ir seserimi. Vincas ir brolis Egidijus dalyvavo pirmose pokarinėse Kauno miesto žirgų sporto pirmenybėse. O brolis Antanas daug metų rengia prestižines Lietuvos Respublikos Prezidento konkūrų taurės varžybas.
Žirgas už žigulį
Daugiau nei prieš 40 metų Civinskai iš Kauno atsikėlė gyventi į Vilniaus kraštą. „Tėtį pakvietė dirbti treneriu Riešės žirgyne. Tie metai buvo sunkūs, bet laimingi. Visi dalyvaudavome varžybose. Puikiai jojo ir mano sesuo Jūratė. Nė vienam mūsų netrūko pergalių. Pirmais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais visur prasidėjo chaosas. Pamenu, reikėjo dalyvauti pasaulio čempionate, o aš neturėjau žirgo. Tai buvo geras spyris. Tada supratau, kad reikia ko nors imtis“, – prisiminimais dalijosi Vincas. Iki šiol jis prisimena žirgą Grandą. Jį pardavę norvegams už 50 tūkst. eurų Civinskai nusipirko apgriuvusias Raudondvario dvaro arklides ir keistos paskirties dvaro pastatą. „Pirkome Grandą Krasnodare už rankų darbo kėdę ir žigulį. Žinojome tik tiek, kad Grando tėvas – trakėnų žirgas, o motina tampė mėšlo vežimus. Tą žirgą mums išrinko jo šeimininkas – vokiečių kilmės rusas. Mes ne vienus metus dirbome su Grandu, jis pelnė daug prizų. Net tada, kai iš Norvegijos pateko į Angliją, gaudavome padėkų už puikiai parengtą žirgą“, – pasakojo V.Civinskas.
Kaltas tik žmogus
Civinskai žirgų neveisia. Tuo užsiima Vinco dėdė Egidijus. „Mes imame žirgus jau užaugusius, tinkamus joti. Daug dirbame su jais, parengiame varžyboms. Tai sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, – sakė V.Civinskas. – Anksčiau varžyboms parengti žirgai iš Lietuvos keliaudavo į kitas šalis ir buvo labai vertinami, dabar iš Olandijos, Vokietijos, Lenkijos žirgai keliauja į čia. Mat ten jie pigesni. Bėda ta, kad žirgai neparengti, dauguma sugadinti netinamo žmonių elgesio.“ Pašnekovas tikino, kad žirgas niekada nebūna kaltas, o jei jis blogai elgiasi, kaltas tik žmogus.
Traukia tarsi magnetas
Pasak V.Civinsko, žirgai traukia gerus žmones. Iš pradžių miestiečiai į žirgyną ateina tik smagiai praleisti laiko, pajodinėti, tačiau ilgainiui ima lankytis vis dažniau. Atsiranda noras dalyvauti mėgėjų varžybose. O turintieji daugiau pajamų susigundo ir savo žirgelį įsigyti. Jis traukia tarsi magnetas, padeda pamiršti visus rūpesčius. Beje, vieno žirgo išlaikymas vieną žiemos mėnesį kainuoja 700 Lt, o pavyzdžiui, Maskvoje už žirgo priežiūrą tektų pakloti 1 000 dolerių, Vokietijoje 300 eurų. „Pas mus lankytojai atvyksta šeimos. Gražu matyti, kai savaitgaliais joja ne tik suaugusieji, bet ir jų vaikai. Ne vienas iš jų trokšta siekti ir sportinių aukštumų. Beje, kitose šalyse įprasta, kad mėgėjų varžybose startuoja ir 60 metų sulaukę žmonės “, – sakė žirgininkas.
Pražūtinga meilė
Kiekvieną einantį pro gardus žirgai smalsiai stebi: o gal kuris pavaišins duonos rieke? Kasdienis jų racionas žiemą monotoniškas – šienas ir avižos. „Jei žirgas mažai juda, negalima jo lepinti. Šaltuoju metų laiku tvarte stovinčiam arkliui nereikėtų duoti avižų. Vienam savo numylėtiniui prižiūrėtojas duodavo avižų. Ši meilė baigėsi tuo, kad arklys susirgo kanopų reumatu. Jei žirgas rengiamas varžyboms, jam reikia ir šieno, ir avižų, ir įvairiausių papildų, – pasakojo V.Civinskas. – Gyvuliai, kaip ir žmonės, serga įvairiausiomis ligomis. Būna labai apmaudu, kai jų nepavyksta išgydyti.“ Pasak jo, arkliai jaučia, ką žmogus galvoja. Vienaip jie reaguoja, kai išvažiuoja į varžybas, kitaip – kai visiems laikams palieka žirgyną.
Gyrė už gerą širdį
Baigiantis viešnagei žirgyno šeimininkas pakvietė apžiūrėti kadaise dvarui priklausiusį bokštą. Jo paskirtis buvo labai keista. „Lenkų laikais dvarą valdė ponia Jadvyga Sinkevič. Bokštas buvo pastatytas tam, kad ji galėtų stebėti, kaip laukuose dirba dvaro samdiniai. Tačiau kiek girdėjome iš vietinių, ponios Jadvygos niekas nepeikė. Visi ją gyrė už gerą širdį. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, ji, kitaip nei dauguma lenkų, nebėgo nuo sovietų, nepaliko savo namų. Likusi čia, ponia Jadvyga kiek laiko slapstėsi, vėliau buvo palaidota netoliese esančiose kapinaitėse. Ir dabar per Vėlines prie paminklo jai visada dega žvakutės“, – pasakojo V.Civinskas. Pakilę laiptais į viršų įsitikinome, kad į visas keturiais pasaulio šalis atsiveria gražus apylinkių vaizdas. Tik samdinių plušančių laukuose jau nebepamatysi.
Įspūdinga Vinco Civinsko pergale baigėsi 2005 m. Lietuvos konkūrų čempionatas Klaipėdos rajone. Pergalę pelnyti jam padėjo žirgas Let‘s Go Star. Šį trimetį žirgą Vincas gavo iš Žagarės žirgyno, vėliau jis buvo išvežtas į Vokietiją. Šešiametis jis grįžo ir vėliau tapo Lietuvos čempionu.
