Kai atsitinka nelaimė aerodrome – skraidant, leidžiantis parašiutu, daug kas linkę žinią priimti su kandžia replika: „Patys ieško mirties – savižudžiai“. Tačiau patys oreiviai sako, kad dažniau nelaimės jų tyko dar tik važiuojant į aerodromą ar vykstant iš jo, o ne padangėje.
Vėjo gūsiai – staiga
Neseniai nelaimė sutrikdė įprastą Marijampolės aeroklubo, turinčio apie 60 narių, įprastą kasdienybę. Per plauką nuo žūties buvo atsidūręs parašiutininkas, aeroklubo aviatechnikas Jonas Kurtinaitis (45 m.). Ne koks nors padangių traukos paviliotas pradžiamokslis smalsuolis, o profesionalus parašiutininkas, šiuo sportu užsiimantis jau apie 24 metus, per visą laiką atlikęs per 800 šuolių parašiutu.
Tą popietę Marijampolės aeroklube, esančiame Sasnavos aerodrome, treniravosi apie 50 parašiutininkų. Dvylikos parašiutininkų grupė, kurioje buvo ir J. Kurtinaitis, pagal planą buvo priešpaskutinė. Apie 19 valandą šuolininkai turėjo baigti treniruotę, nes pagal nuolat sektus meteorologinius duomenis buvo užfiksavę, kad po to Marijampolę gali pasiekti audra.
Tačiau staigūs vėjo gūsiai prie Marijampolės priartėjo kur kas anksčiau – atūžė nuo Lietuvos pajūrio, prieš valandą jame išvartę storakamienius medžius, elektros stulpus, įvairius pastatėlius ir sukėlę didžiulę smėlio audrą.
Tie vėjo gūsiai sutrikdė parašiutininkų treniruotę. Jie pradėjo nešioti ir klaidinti kelis tuo metu žemėn iš lėktuvo besileidusius parašiutus. Šiuos matę kolegos, būdami ant žemės, akylai stebėjo, kur vėjas nunešė parašiutininkus, ir skubėjo bėgti bei automobiliais važiuoti ten, kur žmonės nusileido. J. Kurtinaičio su parašiutu, dingusio iš stebėtojų akiračio, ieškota ilgiausiai. O kai parašiutininkas netrukus buvo surastas maždaug už dviejų kilometrų nuo aerodromo, padvelkė tragedija: J. Kurtinaitis gulėjo ant žemės nepraradęs sąmonės, judino rankas ir kojas, dar bandė juokauti, bet buvo stipriai susižalojęs galvą – iš ausų buvo pasirodęs kraujas.
„Jonas buvo skubiai išvežtas į Marijampolės ligoninę, paskui tuoj pervežtas į Kauno klinikas, o mes, likę kartu, tik meldėmės, kad Jonas išgyventų“, – „Akistatai“ pasakojo vienas įvykio liudininkų.
Vengė elektros laidų
Po kelių dienų Marijampolės aeroklubo nariai jau galėjo ramiau atsikvėpti: jų kolega klinikose atgavo sąmonę, sveikatos būklė pradėjo gerėti. Tikimasi tik sėkmės.
Dėl šio įvykio Marijampolės policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau patys parašiutininkai linkę kaltinti tik staiga prie Sasnavos priartėjusį gūsingą vėją, škvalą. Taip pat jie stebisi, kodėl to artėjančio škvalo nesugebėjo nuspėti nuolat sektos aviacinės oro sąlygų prognozės, kurios paprastai būna tikslios net pagal minutes.
Audros laukta po maždaug dviejų valandų, o tuo metu, kai lėktuvas su parašiutininkais kilo į padangę, oras nerimo nekėlė, vėjo nebuvo. Škvalas užklupo, kai parašiutininkai tik pradėjo šokinėti iš lėktuvo.
Anot grėsminga tapusią situaciją stebėjusių kitų parašiutininkų, gūsingi vėjo šuorai trukdė J. Kurtinaičio parašiutui tinkamai išsiskleisti, jį „gesino“, deformavo ir blaškė, nešė tolyn. „Tokiu atveju parašiutą pačiam parašiutininkui įmanoma valdyti tik teoriškai“, – komentavo padangių asai.
Parašiutininkų teigimu, vėjas pagavo nespėjusį nusileisti J. Kurtinaičio parašiutą ir iš kelių metrų bloškė sportininką į žemę ant galvos. Taip pat jau žinoma, kad pats parašiutininkas, sugebėjęs įvertinti grėsmingą situaciją ir matęs aplinką, stengėsi parašiutą valdyti taip, kad šis nepatektų ant aukštos įtampos elektros laidų. Tai jam pavyko.
„Šis įvykis tik patvirtino teiginį, kad kartais susiklosčiusi situacija, gamtos stichija yra stipresnė už parašiutininko profesionalumą ir patirtį“, – sakė vienas iš J. Kurtinaičio bendražygių.
Atbaido vos kelis
Laukdami, kada J. Kurtinaitis pasveiks, Marijampolės aeroklubo nariai vis tiek tikina, kad parašiutizmas – viena iš saugiausių sporto šakų, o be traumų parašiutininkai nebeapsieina kaip ir kiekvienoje kitoje sporto šakoje. Dažną treniruotę paženklina kojos ar rankos lūžis, būta ir nosies lūžio, stuburo traumų, įvairių patempimų, išnirimų, tačiau didžioji dauguma traumuotųjų aerodromo nebepalieka – susveikę vėl kyla lėktuvu į orą, kad iššokę išskleistų savo parašiutą. O kol susveiksta, net ir gipsuotomis galūnėmis atvyksta į treniruotes, bendrauja su kolegomis, gilina savo teorines žinias ir dažną minutę pavydžiai žvalgosi į padangę.
„Net kolegų tragiška žūtis nuo šio sporto atbaido tik vos keletą žmonių – tuos, kuriems padangė dar nėra gyvenimo dopingas, – „Akistatai“ yra sakęs jau per 30 metų padanges profesionaliai „tyrinėjantis“ parašiutų sporto asas Alvydas Danilaitis (49 m.), Marijampolės aeroklubo vadovas, kurio sąskaitoje – per 3300 šuolių parašiutu. – Pasitraukia tik mažiau patyrusieji, nusprendę toliau gyventi „tik ant žemės“. Kiti lieka plaukioti savuose vandenyse, nes skrydžio trauka mums stipresnė už gyvenimą.“
Beje, A. Danilaitis irgi yra patyręs rimtų traumų. 2005-ųjų gegužės viduryje Sasnavos aerodrome jis skraidė savadarbe kolegos Vytauto Prūsaičio (49 m.) dviviete motorizuota skraidykle kartu su juo. Pilotavo skraidyklės savininkas. Kai lemiamu momentu skraidyklė buvo pakilusi į maždaug 100 metrų aukštį ir oreiviai ketino atlikti manevrą, aparatą staiga kilstelėjo vėjo gūsis, o skraidyklė tapo nevaldoma. Iki žemės buvo likę apie 20 metrų. Nesuvaldytos skraidyklės sparnas užkabino pievą, ir aparatas priekiu rėžėsi į žemę bei sulūžo. Pilotas žuvo. A. Danilaitis liko gyvas, bet buvo sunkiai sužalotas, o vėliau kilo iš invalido vežimėlio ir mokėsi gyventi iš naujo. Bet aerodromo nepaliko. Maža to, ir parašiutu kartais šokinėja.
Būta daugiau žūčių
Marijampolės aeroklubo istoriją gedulingai ženklina ir kelios parašiutininkų žūtys. Nors šiaip parašiutininkų logika tokia: padangės žūčių statistiką palyginus su žūtimis per avarijas šalies keliuose, telieka konstatuoti, jog ant žemės – tikras frontas, o virš žemės – saugu.
2008-ųjų liepą, per Valstybės dieną, Sasnavos aerodrome, treniruodamasis prieš Lietuvos parašiutų sporto čempionatą, žuvo vilnietis Linas Logminas (43 m.).
Tuo metu L. Logminas, buvęs policininkas, buvo prieš porą metų išėjęs į tarnybinę pensiją. Aktyvus parašiutų sporto entuziastas dažnai lankydavosi Marijampolės aeroklube, kuris garsėjo savo veikla ir kurio nariu buvo tapęs.
Lemtingąją dieną L. Logminas buvo pasiruošęs atlikti savo 416-ąjį šuolį. Ant žemės likę klubo nariai susižavėję stebėjo itin modernų ir brangų, tik tais metais pagamintą L. Logmino parašiutą. Oro sąlygos buvo geros, greitaeigio parašiuto kupolas išsiskleidė tvarkingai – parašiutininkas leidosi iš 3000 metrų aukščio, pagrindinį parašiutą išskleisdamas 1100 metrų aukštyje. Sklendimo metu ore buvo atliekami saugūs, leistini viražai. Bet apmaudžią klaidą parašiutininkas padarė priartėjęs prie žemės, kai numatytą stataus kampo posūkį atliko neleistinai žemame aukštyje ir dar prieš vėją. Sportininkas nespėjo „išsilyginti“, atgauti pusiausvyros, kai ore buvo pasviręs ant šono, ir draugų akivaizdoje stipriai trenkėsi į žemę. L. Logminas žuvo.
Tai buvo pirmoji parašiutininko žūtis Sasnavos aerodrome per visą Marijampolės aeroklubo gyvavimo laiką (nuo 1977 metų).
Dar kelios tragedijos Marijampolės parašiutininkus užklupo viešnagėse.
2003-ųjų kovą žuvo marijampolietis Algis Ivanauskas (36 m.), savo pirmąjį naujojo sezono šuolį tuokart nuvykęs atlikti į Pociūnų aerodromą (Prienų r.). Sportininkas, iš lėktuvo iššokęs 3 kilometrų aukštyje, neišsiskleidus parašiutui, nukrito ant žemės ir žuvo. Jam lemtingas tapo bene 70-asis jo gyvenimo šuolis. Įdomi detalė: marijampolietis žuvo leisdamasis iš kolegos pasiskolintu parašiutu, nes savasis tądien po dviejų pirmųjų šuolių buvo įplyšęs.
Tame pačiame Pociūnų aerodrome 1981-aisiais žuvo ir marijampolietis parašiutininkas Jonas Domarkas. Tuo metu jis buvo būtinosios karinės tarnybos karys, užvaldytas padangių aistros. Paskutinis jam buvo 1200-asis šuolis parašiutu.
Irena ZUBRICKIENĖ
