Artūras Čalutka, biologas-medžioklės žinovas ir televizijos laidos „Tauro ragas“ vadovas, sako, kad pastaraisiais metais šventojo Huberto dieną dalis Lietuvos medžiotojų dalyvauja šventosiose Mišiose už medžioklę - už žvėris, kurie kritę ir kurie dar kris, ir už medžiotojus. Taip čia paminimas jau nuo senų laikų lapkričio 3-iąją Lietuvoje prasidėdavęs medžioklės sezonas, globotas pagonių medžioklės deivės Medeinės, o įsigalėjus krikščionybei - šventojo Huberto.
VII amžiuje gyvenęs Burgundijos hercogo sūnus Fransua Hubertas ilgai garsėjo medžioklių ir puotų pamėgimu, kol vienų Kalėdų išvakarėse miške nepamatė elnio su didžiuliais dešimties atšakų ragais, tarp kurių buvo auksinis kryžius. Tai pakeitė Huberto gyvenimą: jis tapo atsiskyrėliu ir, žinoma, daugiau nebemedžiojo.
O štai Artūras Čalutka nemedžioti negali: medžioklė jam – ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas:
- Medžioklė daugumai medžiotojų yra pramoga, o profesionalai medžioklės žinovai aptarnauja juos: jie atlieka visus darbus iki medžioklės ir medžioklės proceso metu - rūpinasi ir žvėrių šėrimu, ir techninėmis priemonėmis, ir organizavimo klausimais. Gaila tik, kad Lietuvoje dar nėra tokios tradicijos.
Profesionalams medžioklė yra ir juodas darbas, ir malonumas. Brangus malonumas: apranga ir amunicija kainuoja daug, kaip ir bet kokia kita pramoga – važinėjimas sportiniu automobiliu ar skraidymas oro balionu.
- Kas yra tikras medžiotojas?
- Neužtenka žmogui tik ginklą turėti ir medžiotojo bilietą, reikia medžioklės mokytis visą gyvenimą: pažinti žvėris, paukščius.
Nors dabar gyvūnais domėtis daug lengviau - yra internetas, tačiau vis tiek reikia ir gamtoje stebėti, kaip elgiasi žvėrys, skirti jų pėdas, žinoti buvimo vietas, mitybą ir visa kita. Tad kas, kuo daugiau domėsis, tuo daugiau žinos ir tuo bus tikresnis medžiotojas.
Šiaip Lietuvoje medžiotojų paruošimas yra gan žemo lygio. Sakykime, Vokietijoje, Slovakijoje, Čekijoje yra net mokyklos, kur žmonės ruošiami tapti medžiotojais apie porą metų: ten vyksta šaudymo varžybos, mokomasi biologijos ir visa kita. Įvairių žinių medžiotojui reikia.
Medžioklės gali būti tiek kolektyvinės, tiek individualios. Tai priklauso nuo sezono. Daugumai yra labiau priimtinos kolektyvinės: susirenka būrys žmonių, jie ir susipažįsta, ir bendrauja, ir medžioja. O individuali medžioklė įdomi tuo, kad daugiau laiko skiriama susipažinimui su pačia gamta: žvėrį reikia susekti, surasti, todėl kartais tenka nueiti ir 10, ir 15 kilometrų vakare ar anksti. Tai jau ir laiko praleidimas, ir sportas.
- Ir kas tampa medžiotojais?
- Įvairių profesijų žmonės. Paprasčiausiai tai žmonės, kurie dirbdami vienokį ar kitokį darbą, nori kiek laiko praleisti gamtoje. Pavyzdžiui, profesorius Bronius Prėskienis daug metų yra medžiotojas, nors, ko gero, niekas neprisimintų, kada stovėdamas ant linijos jis būtų pakėlęs šautuvą.
Tarp kitko, dabar ir moterų, ir jaunų, skaičius didėja: dalis seka savo vyrų medžiotojų pavyzdžiu, dalis ir šiaip sumano medžioti.
Kas moteris medžioti traukia – sunku pasakyti, su vyrais aiškiau: adrenalinas, ginklai, šūviai. Smagu! Bet tikrai medžioklė vilioja ne laimikiais – dažnai būna, kad iš medžioklės ir nieko neparsineši.
- Tai ne visos medžioklės būna sėkmingos?
- Ką reiškia „sėkmingos“? Skaičiuojame taiklumą: kiek paleista šūvių ir kiek sumedžiota žvėrių. Pavyzdžiui, paleista 30 šūvių, sumedžiotos trys lapės ir vien stirna, tai patys pasiskaičiuokite, koks taiklumas. Daug šūvių pro šalį.
Šaudymas yra menas: o kad jo išmoktum, reikia daug šaudyti stenduose ir nešaudyti į bet ką judantį – klius neklius...
- O gal ir gerai, kad ne taip dažnai pataiko – daugiau laukinių paukščių ir žvėrių lieka...
- Lietuvos miškai pilni žvėrių – patikėkite. Važiuokite rytą ar vakare keliu į Vilnių ir pamatysite pilnus laukus stirnų. Paprasčiausiai jūs neatkreipiate į jas dėmesio. O miške su žvėrimis galima tik atsitiktinai susitikti, nes jie atsargūs – jus iš tolo mato, o jūs jų – ne.
Yra medžioklės taisyklės, kur parašyta, kokį sezoną ką galima medžioti. Dabar praktiškai visi leistini žvėrys yra medžiojami – tiek stirnų, tiek elnių nustatytas skaičius. Aišku, jei medžiotojų būrelis tam turi licenciją.
Patys medžiotojai reguliuoja, kiek ir ko galima medžioti, kiek palikti. Kai prieš aštuonerius metus buvo panaikintos licencijos šernų medžioklei, buvo baiminamasi, kad jie visi bus iššaudyti, o iš tiesų per tą laiką jų net padaugėjo, nes medžiotojai ir šėryklas jiems stato, ir paskaičiuoja, o šerniukų vados didelės...
Taigi Lietuvoje medžioti galima stirnas, šernus, tauriuosius elnius, danielius, briedžius, vilkus, lapes, mangutus, kiaunes, bebrus, laukines žąsis, antis, kurapkas...
Taip, ir kurapkas. Gaila, kad jų sumažėjo, o sumažėjo todėl, kad beveik jų nemedžioja. O kuo daugiau medžiojama, tuo daugiau žvėrių, paukščių atsiranda – tokia paradoksali tiesa. Mūsų medžiotojai kažkodėl pastaruoju metu labiau susiorientavę į šernus, į vilkus, į stambesnius žvėris, todėl nei palapinės, nei lesyklos kurapkoms nestatomos. O kurapkų medžioklė labai įdomi: reikia jai ir gerą paukštinį šunį turėti, kuris surastų ir pakeltų kurapkas, reikia ir daug vaikščioti... Tai karališka medžioklė.
- Tačiau atrodo, kad ir jus labiau traukia egzotiškos medžioklės.
- Kodėl gi ne - kiekvienoje šalyje yra medžioklės skirtingos.
Štai Amerikoje labai populiarios kalakutų, stirnų, meškų medžioklės su lankais. Tie lankai, patikėkite, ne primityvūs – jų šūvis nė kiek ne silpnesnis nei lygiavamzdžio šautuvo. Tačiau su jais reikia dar mokėti šaudyti. Ir laukiniai kalakutai – ne naminiai.
O Kanadoje medžiojamos meškos, briedžiai, vilkai, Karibų elniai.
Tokios medžioklės labai nuo žmogaus kišenės priklauso: ten važiuojant medžioti perkamas visas paslaugų paketas, kaip ir važiuojant poilsiauti į Egiptą.
Tačiau man labiausiai patinka medžioklė Afrikoje - PAR, Namibijoje... Ten labai išvystyta medžioklės pramonė: viskas apgalvota ir sustyguota nuo atvykimo iki trofėjų pristatymo maždaug po pusmečio.
O pirmą kartą važiavau į Afriką be didelio noro - profesorius Kęstutis Petelis įkalbėjo. Bet po to kas porą metų jau stengiuosi nuvažiuoti. Ir žvėrių ten daug, ir visi jie labai įdomūs, gražūs. O ir medžioklė ten nėra tokia lengva, kaip kai kas pasakoja: girdi, iš mašinos šaudoma.
- Tai kokios medžioklės Afrikoje?
- Važiuojame, kai Afrikoje žiema arba vėlyvas ruduo, ir iš pat ryto sėdame į mašiną su keliais juodaodžiais pėdsekiais ir medžioklės žinovu.
Pėdsekiai juodaodžiai labai gerai dirba – puikiai viską mato: mes ant sniego taip pėdsakų nematome, kaip jie ant smėlio. Nuvažiavus į medžioklės plotus pėdsekiai stebi ir veda, o tu bandai prisėlinti prie sutarto gyvūno. Jei pasisekė – nušovei, ne – vėl ieškai kito...
Kaimenės didelės ir antilopės yra labai atsargios - arti neprieisi. Todėl šauti reikia iš didelio atstumo už 300-400 metrų ir pataikyti į širdį, kad žvėris nesikankintų.
Nors pasirenkame paketą – sumedžioti keturis penkis žvėris per 8-9 dienas, bet nėra jokios garantijos, kad per dieną pasirinktąjį žvėrį sumedžiosi. Bet vis tiek įvairių antilopių sumedžiojau kudu, oriksą, gnu, impalą...
Paskui vakarais prie laužo pokalbiai, maisto ruošimas, žvėries pagerbimas. Jei pirmą žvėrį Afrikoje sumedžiojai – kruvinu peiliu patepa tau kaktą.
Dar lieka laiko ir į nacionalinį parką nuvažiuoti, ir pažvejoti. Tik paskutinįjį kartą mums nelabai pasisekė: per penkiasdešimt metų pirmą kartą kilusi grandiozinė liūtis juodukų namus nešė, kelius apsėmė, tai mums teko diena anksčiau baigti medžioklę ir išskubėti į didesnį miestą - Port Elizabetą.
- Kodėl jūs Afrikoje tik žoliaėdžius medžiojote? O liūtai, gepardai ir kiti plėšrūnai?
- Plėšrūnus medžioti labai brangu, o prie plėšrūnų ten priskiriami ne tik liūtai, bet ir beždžionės babuinai, ir šakalai, ir raudonosios lapės, ir kiti mažesni žvėrys. Kas gali tai sau leisti, tas plėšrūnus ten ir medžioja.
O ir pavojingos tos medžioklės. Pasakojo, kad bemedžiojant dramblį laimikiu turėjęs tapti storaodis gigantas sumindžiojo medžiotoją iš Italijos.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
