Seimas švenčia kone visų socialinių grupių šventes. Ką tik rankų paspaudimais bei sveikinimais pagerbti ir neįgalieji. Tačiau šventei pasibaigus tai, kad daugelis neturi už ką pavalgyti, išrinktiesiems nebeįdomu, o žmonėms lieka tik pažeminimas ir viltis, jog žemiškos kančios ilgai netruks.
Dėmesys – šventinis
Gruodžio 3-ioji – Tarptautinė neįgaliųjų diena. Šia proga seimūnai trečiadienį įsileido neįgaliųjų organizacijas į Seimą – rėžtos kalbos, apdovanoti draugijų atstovai. Tik po šventės teko grįžti į paprastą realybę ir sukti galvas, kaip išgyventi iš kelių šimtų litų. Mat II ir III grupės neįgaliesiems pašalpos nuo metų pradžios gerokai nurėžtos, o daugelis neįgaliųjų, pakeitus darbingumo vertinimo tvarką, tapo visiškai darbingi.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pripažino, kad neįgaliųjų problemos, jog dėl sumažintos paramos jiems sunkiau išgyventi, be to, sunku susirasti darbo, įpirkti vaistus, deja, liko net ir po šventės Seime.
„Kad mums pagerės gyvenimas, to nesitikiu. Bet į šventę atvažiavęs kolega neįgaliųjų organizacijos vadovas iš Baltarusijos buvo apstulbęs, kad mus apskritai įsileidžia į Seimą. Tad guodžiamės tuo, kad Lietuvoje bent geriau nei Baltarusijoje“, – apgailestavo ji.
Paliko badauti
Vilniečio Ričardo Dubicko, suluošinto per Sausio 13–osios įvykius, darbingumas – 25 procentai, dėl sužaloto stuburo jis vos paeina net su ramentais. Tačiau iš jo nuo šių metų pradžios atimta 360 litų pašalpa priežiūrai, kuria dalydavosi su giminaite.
„Per tokius paminėjimus jie kalba labai gražiai, pompastiškai. Duoda arbatos, sumuštinių. Tai primena sovietmečio spalio šventes. Bet realybė kitokia. Pasikeitus tvarkai, mane tikrino net dvi komisijos. Atvykdavo net be įspėjimų – lyg tikėtųsi pagauti mane žaidžiantį futbolą. Išvada: sunkiai judantis, bet su rankomis. Jei nori gauti išmoką priežiūrai, reikia neturėti rankų. Bet tuomet atimtų išmoką transportui. Nes abiejų gauti nebeleidžia“, – pasakojo
R.Dubickas.
Visos Ričardo pajamos – 360 litų socialinė išmoka. Vaistams išleidžia per pusę sumos, bet džiaugiasi, kad pagaliau pavyko bent sulaukti socialinio būsto bendrabutyje. Tačiau pinigų nėra net lovai ar čiužiniui, todėl kol kas miega pasiklojęs ant žemės rūbus.
„Gavau iš „Maisto banko“ kruopų, žadėjo aliejaus. Bandysiu į labdaros valgyklas eiti. Nors ten – daug žmonių, bet gal priims. Kiek šliaušiu, tiek“, – nieko nebesitikėjo vyras.
Šventė tik Seimas
Užtat Seime aplankyti neįgaliųjų teikėsi nemažas būrys išrinktųjų. Rankas savo rinkimų apygardose dirbantiems neįgaliųjų atstovams spaudė Petras Luomanas (Panevėžio), Artūras Melianas (Vilniaus), Valentinas Stundys (Molėtų), Antanas Baura (Kupiškio), Antanas Jonyla (Raseinių), Jonas Juozapaitis (Pakruojo) bei kiti.
„Galėjo šventė ir kiek trumpiau vykti. Bet šiaip viskas gražu. Sveikinau savo skyriaus žmones, – įspūdžiais dalijosi A.Jonyla. – Ar jiems bus geriau? Aš ir savo kalboje linkėjau, kad jiems dėmesio netrūktų ne tik per šventes, bet ir priimant įstatymus. Daug girdėjau priekaištų, kad išmokas stengiasi kuo labiau sumažinti vertindami neįgalumą. Taip, tai priimta Seime. Bet aš balsavau prieš!“
„Gražu, kad toks renginys buvo. Bet gal šiek tiek užsitęsė“, – gailėjosi sugaišto laiko A.Melianas. Tik išgirdęs, kad neįgalieji turi išgyventi už 360 litų, jis sakė, kad tuo reikia domėtis.
„Bet mes visada mėginame apginti neįgaliųjų galimybes – neleidome sumažinti jiems pensijų“, – teisinosi jis.
V.Stundys taip pat buvo įkišęs nosį į renginį. Ir visus pasveikino. „Buvau tik iškilminguose sveikinimuose. Taip, sveikinau. O neįgaliesiems juk mažinimai nebuvo taikomi išimtinai. Be to, yra kitų paramos formų. Neveikia? Jos turi veikti. Savivaldybės turi vykdyti įstatymus, o ne užsiiminėti saviveikla“, – nurodė jis.
358 000 – tiek žmonių Lietuvoje kenčia dėl negalios
Sąžinė išpjauta, dėmesio neliko
Eglė Gabrėnaitė, aktorė, visuomenės veikėja:
Stengiuosi nebežiūrėti net televizijos, ypač tokių akcijų, nes mane tai erzina, net rankos pradeda drebėti. Kai išgirsti, kad tėvai onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams neišgali apmokėti operacijų, kai pensininkai, garbingi žmonės, nuvaryti iki skurdo, žinau daugybę, kurie negali nusipirkti duonos. Tad kiek galima pliurpti, o ne daryti? Net nežinau, ar tinka žodis veidmainiškumas. Teisinamasi – krizė, vėl kalbama nesąmonė – lipame iš krizės. Niekas nevadina reiškinių tikraisiais vardais. Vyksta totali valdžios prostitucija prieš žmones. Turiu daugybę pažįstamų, kurie ir patys neįgalūs, ir turi neįgalius vaikus. Vietoj dėmesio jiems vyksta kažkoks cirkas, žiauri nepagarba. Ką sakyti, kad sąžinės neturi? Jie tik gali girtis televizijos ekranuose tūkstančius kainuojančiais laikrodžiais.
Gogolis yra pasakęs: jei Dievas nori nubausti, atima protą. Todėl jie yra nubausti. Ar jie klausia, kaip gyvena seneliai, ar klausia, kaip gyvena tėvas, auginantis neįgalią dukrą, praradęs žmoną prieš kelerius metus? Baisus cinizmas, kai netrukus rinkimai, o jie kviečiasi į šventes artistus ir neįgaliuosius. Lietuvoje vyksta ne emigracija, o bėgimas. Bet kur bėgti tiems, kurie turi neįgalius vaikus? Ir dar kartą sakau: ne apie pinigus kalbame. Apie dėmesį. Kurio neliko.
Ignas JAČAUSKAS
