Bendravimas su aplinkiniais žmogui svarbus nepaisant jo komunikabilumo ar uždarumo. Vieniems pakanka pokalbių darbe, kiti geriausiai jaučiasi šeimos rate, o tretiems būtinas draugų būrys. Tačiau dažnas sutiks, kad bent vienas tikras draugas – didelis turtas. Bet šį turtą reikia mokėti saugoti ir puoselėti. Geriausia to mokytis dar vaikystėje.
Ankstyvame amžiuje draugystė dar nelabai suvokiama. Draugai 2–4 metų mažyliui yra visi, su kuriais jis žaidžia. Taip pat greitai jie tampa nedraugais, vos tik atsibosta ar kuo neįtinka. Dėmesys šiame amžiuje yra nukreiptas vien į save ir asmeninius poreikius, tad ir draugystės nėra stipriausias ryšys. Tuomet svarbiausia – šeima. Vaiko raidos psichologų nuomone, nereikėtų versti susidraugauti, jei jaučiamas pasipriešinimas. Taip galima vaiką ilgam atbaidyti nuo noro pažindintis arba net paskatinti agresyvumą kito atžvilgiu. Kol kas geriausi draugai yra tėvai, tad ir pernelyg didelio dėmesio supažindinimui, kas yra draugystė, nereikia. Jei mažylis nedrąsus, nori, tačiau drovisi prieiti prie kitų vaikų, pakanka tėvams sukurti situaciją, kad svetimas vaikas būtų užkalbintas ir įtraukti į bendravimą saviškį. Galų gale darželis yra puiki terpė mokytis draugauti. Čia vyrauja bendra veikla, žaidimai, dar nėra jaučiamas priešiškumas, nemokama taip skirstyti ir vertinti kaip mokykloje.
Svarbesnis yra priešmokyklinis amžius, pirmi metai mokykloje. Tuomet vaikai jau pradeda po truputį suprasti draugystės esmę. Draugas jau nebūtinai tas, kuris pavaišino saldainiu, o tas, su kuriuo jam smagu būti, linksma žaisti. Daugiausia draugų susirandama pradėjus lankyti mokyklą, įvairius būrelius. Jei vaikas nėra linkęs užsidaryti, būti vienas, tai etapas, kai jis ima tolti nuo šeimos. Šiuo metu įdomesnis tampa laikas su draugais. Tėvams neretai sunku suvokti, kad jie – nebe pasaulio centras.
Draudimai ar priverstinis laiko leidimas vien šeimos rate padėtį gali tik pabloginti. Žinoma, 5–8 metų vaikas turėtų nepamiršti, kur jo namai ir noriai dalį laisvalaikio leisti juose. Tačiau, kad tai užsitarnautų, tėvai taip pat turi įnešti savo indėlį – parodyti, kad jie palankiai vertina vaikų draugystę, leidžia atsivesti draugus į namus, noriai organizuoja bendrus žaidimus. Taip pat nereikėtų kištis į smulkius ginčus, bet leisti suprasti, kad prireikus vaikas visada gali kreiptis patarimo į mamą ir tėtį.
Vaikui augant, šios paprastos taisyklės tampa vis svarbesnės. Jei suaugusieji palieka užtektinai laisvės apsispręsti, su kuo vaikams draugauti, pagarbiai priima jų sprendimus, paprastai vaikai atsidėkoja už supratimą. Pajusite, kad ir augdamas vaikas nevengia būti namuose, supažindina su draugais, noriai apie juos kalba. „Mamai gal ir ne visada mano draugai patikdavo, bet ji stengėsi suprasti juos. Nebuvo nei vieno draugo, kurio užsukusio nebūtų pavaišinusi arbata, paklaususi, kaip sekasi“, – patirtimi iš vaikystės dalijasi dabar jau pilnametė Aistė. Ji mano, kad tėvai atstumia vaikus nuo savęs ne visada pagrįstomis nuomonėmis apie atžalų draugus, galimą jų neigiamą įtaką.
Pakeisti požiūrį ir kiek laisviau žiūrėti į vaikų draugystes – ne vienintelis būdas tobulinti draugystę. Juk ne veltui šia tema sukurta begalės filmų ir prirašyta knygų. Vaikams skirtuose kūriniuose draugystės tema yra bene dažniausiai sutinkama. Neretai draugysčių smagumai ir išbandymai vaizduojami pasitelkiant gyvūnus, suteikiant jiems žmogiškas savybes.
Leidyklos „Nieko rimto“ repertuare sausio mėnesį pasirodė vokiečių autoriaus Danielio Nappo, pradinukams skirta knyga „Šniukštinėtojai laive“. Viena pagrindinių siužeto linijų – detektyvinė, tačiau leidėjus ne mažiau sužavėjo originaliai parinktas veikėjų duetas. Hubertas – buvęs policijos šuo, o Pokas – inteligentiška blusa. Pasitaiko, kad šie gyvūnai kartais apsigyvena kartu, tad kodėl netapus draugais. Dviese jie gali nuveikti didingus darbus ir nugalėti iššūkius bei asmenines silpnybes.
Istorijoje paaiškėja, kad visai nesvarbu, kokie bičiulių išoriniai skirtumai, gebėjimai ar įpročiai. Draugystėje svarbiau sugebėti priimti kitą tokį, koks jis yra, kartais pamiršti save tam, kad padėtum sau brangiam žmogui. Per draugystę atskleidžiame save, parodome, kokie žmonės esame, kaip bendraujame – tai svarbi žmogaus raidos dalis. Kuo anksčiau tėvai tai supras, tuo greičiau pelnys savo vaikų palankumą. Tuo pačiu ir savo pačių santykiuose galbūt sulauks teigiamų pokyčių.
Draugauti reikia mokytis nuolatos. Kiekviena bičiulystė – vis kita unikali istorija. Visi norime, kad ta istorija būtų ilga ir kuo gražesnė.
Simona Kalvelytė
