Po žiemos treniruočių uždaroje paplūdimo tinklinio aikštelėje Europos ir pasaulio jaunimo paplūdimo tinklinio čempionės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė šiomis dienomis dalyvauja tarptautiniame moterų tinklinio turnyre Turkijoje. Sportininkės teigia, kad dar nėra pačios geriausios fizinės formos, tačiau lengvai pasiduoti neketina.
Aikštelėje esate tik dviese ir sunkiomis akimirkomis negalite tikėtis pagalbos iš šalies. Kaip pavyksta rasti jėgų?
Ieva . Dar smagiau, kai esi vienas ir žinai, kad tau niekas negali padėti. Turi pats daug dirbti su savimi ir nepasiduoti. Labai daug ką lemia psichologiniai dalykai. Monika . Mūsų treneris sako, kad rungtynių pabaigas sužaidžiame geriausiai.
Kiek laiko žaidžiate kartu?
Monika . Antri metai. Nuo 12 metų mes žaidėme kartu Europos čempionate. Iš pradžių treniravomės Palangoje, vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Tačiau po dvejų metų pertraukos mane ir Ievą treneris Marius Vasiliauskas vėl pakvietė treniruotis kartu. Ieva . Kartu jau pradedame trečią sezoną. Kai Monika buvo devintokė, o aš – dešimtokė, mes gyvenome pajūryje ir į Vilnių atvažiuodavome savaitgaliui arba paaukodavome mokslų savaitę intensyvesnėms treniruotėms. Vilniuje dabar gyvename jau antrus metus.
Kaip treniruojatės žiemą?
Monika . Yra įrengtas specialus paplūdimo tinklinio aikštynas, kuriame yra smėlio ir palaikoma apie 20 laipsnių šilumos temperatūra. Trūksta tik saulės ir vėjo.
Iškeliaujate į Turkijoje vyksiantį Europos moterų paplūdimio tinklinio turnyrą. Ko tikitės iš šių pirmenybių?
Ieva . Tikimės sužaisti labai gerai. Svarbiausia – kiekvieną žaidimo elementą atlikti idealiai, tačiau kaip visa tai mums pavyks įgyvendinti, pamatysime pasibaigus turnyrui. Tai pirmas mūsų startas šį sezoną, visos varžovės Turkijoje bus tikrai stiprios. Monika . Dar nesame pačios geriausios formos, bet gal jos mums dabar ir nereikia, nes tai nėra svarbiausias mūsų startas šį sezoną.
O kokie tie svarbesni startai?
Monika . Europos jaunimo paplūdimo tinklinio čempionatas, kuris vyks Vilniuje rugpjūčio mėnesį, pasaulio jaunimo iki 21 metų paplūdimio tinklinio čempionatas, Europos ir pasaulio jaunimo iki 22 ir 23 metų paplūdimio tinklinio čempionatai.
Kaip suderinate treniruotes ir pamokas?
Monika . Aš treniruojuosi du kartus per dieną, o mokausi nuotoliniu būdu, tad svarbiausia – laiku padaryti man parengtas užduotis. Ieva . Gimnazijoje, kurioje mokausi, gana griežta tvarka, tačiau dabar susitariau su mokytojais, kad treniruotėms galėčiau skirti daugiau laiko. Visus nepadarytus darbus reikia atlikti namuose, dėl to turiu mažiau laisvalaikio, tenka ir trumpiau miegoti. Tačiau reikia suktis. Iki vasaros liko nedaug laiko. Baigsiu dvylika klasių ir tuomet viskas bus lengviau.
Ir kas tada?
Ieva . Tada – Vilniaus universitetas ir žurnalistikos studijos.
Viską taip esi suplanavusi?
Ieva . Aš negaliu pasakyti, kad taip bus 100 procentų, tačiau aš to noriu ir to siekiu.
Aš jus stebiu ir man kyla vienas klausimas: ar jūs ir gyvenime artimos draugės, ar tik aikštelėje?
Monika . Susitinkame dažniausiai tik aikštelėje, nes tiek Ieva, tiek aš turime savos veiklos. Ieva . Laisvalaikiu kartu nebūname ir gyvename atskirai, nes reikia vienai nuo kitos pailsėti. Kad kartu neleidžiame daug laiko, manau, yra gana gerai, nes tada būna efektyvesnės treniruotės. Tačiau vasarą ištisas dienas leidžiame kartu. Būname kaip sesės. Kartu gyvename viešbučiuose, kartu valgome. Tas suartėjimas vasarą būna labai reikalingas, nes viena kitą pradedame jausti puse žvilgsnio.
Ar dažnai pykstatės?
Monika . Žinoma, kad susipykstame. Aišku, keiksmažodžiais nesisvaidome, bet visko būna ir treniruotėse, ir rungtynėse. Ieva. Kai rungtynėse viskas gerai sekasi, žinoma, kad pykčių nebūna. O kai žaidimas nesiseka ir vienai, ir kitai, atmosfera aikštelėje tampa ne kokia ir pasitaiko įvairiausių nemalonių dalykų. Tai daugiausia lemia nuotaika.
Skinate laimėjimus vieną po kito, tačiau teko patirti ir keletą skaudžių pralaimėjimų. Kaip kovojate su pralaimėjimo kartėliu?
Monika . Atsimenu pralaimėjimą lenkėms U-20 Europos čempionate. Treneris prieš rungtynes mums aiškino, ką ir kaip reikia daryti, tačiau mums nesisekė. Supratau, ką blogai padariau. Kai po rungtynių treneris mane nusivedė nuošaliau, apsiverkiau, tačiau jis sugebėjo mane paguosti, ir aš susitvarkiau su tuo graužuliu. Ieva . Vaizdelis buvo maždaug toks: išėjau iš aikštelės mėtydama vandens buteliukus į žemę, ašarodama ir susinervinusi. Tuomet abi atsisėdusios gatvėje apsikabinome ir verkėme. Buvo labai daug emocijų, bet maždaug po pusvalandžio supratome, kad turime susiimti, nes mūsų laukia rungtynės dėl trečios vietos.
Iš trenerio gaunate daug nurodymų ir pastabų?
Monika . Kiekvieną treniruotę treneris sako, ką blogai darome, kaip galėtume patobulinti savo žaidimą. Ieva . Marius, kaip treneris, man patinka todėl, kad niekada ant mūsų nešaukia. Jis bando rasti kelią į kiekvieną iš mūsų. Jis ypač gerai sugeba mus nuteikti rungtynėms.
Tai gal treneris, rengdamas jus rungtynėms, abi drąsina tais pačiais žodžiais?
Monika . Nemanau, nes treneris dažnai sako, kad esame labai skirtingos. Ieva . Vis gi turime ir labai daug panašumų. Esame to paties Zodiako ženklo atstovės – Mergelės. Panašūs ir mūsų charakteriai – esame labai užsispyrusios. Dar vienas mūsų bendras bruožas – sugebame nesusitarusios apsirengti tokia pačia apranga. Turime daug aprangos komplektų, tačiau maždaug į kas antrą treniruotę ateiname apsirengusios taip pat. Monika . Čia kaip užburtas ratas: ateinu į treniruotę ir žiūriu – Ieva su tokia pačia apranga. Kitą treniruotę ir vėl tas pats.
Monika . Mūsų talismanai yra marškinėliai Ieva . Kai žaidžiame pogrupio rungtynes marškinėlius keičiame po kiekvienų rungtynių, tačiau kai laimime svarbų susitikimą, tarkime, vilkėdamos mėlynais marškinėliais, tai su jais būname iki paskutinių rungtynių. Taip buvo čempionate Kipre. Su tais pačiais marškinėliais žaidėme aštuntfinalyje, ketvirtfinalyje, pusfinalyje ir finale.
Ir padeda?
Monika . Jeigu tiki, tai viskas ir pavyksta.
Ar prieš eidamos į aikštelę galvojate, kad su vienomis varžovėmis galite žaisti daugiau atsipalaidavusios, o su kitomis – mažiau?
Monika . Nėra net kalbos apie kokį nors atsipalaidavimą. Ieva. Jeigu per rungtynes save saugosime ir neatiduosime visų jėgų, tai vėliau graušimės. Turime tobulėti, tad atsipalaiduoti niekada negalime. Patausoti save galima laisvomis dienomis.
Grįžkime prie turnyro Turkijoje. Kurios varžovės bus pavojingiausios?
Monika . Bus kelios komandos, kurios jau dalyvavo olimpiadoje, taip pat komandos iš Austrijos, Portugalijos ir kitų šalių. Ieva . Mes būsime vienos iš jauniausių, tačiau nereiškia, kad silpniausios. Planavome prieš varžybas Turkijoje pažaisti lauke ir Lietuvoje, tačiau dėl tokio šalto pavasario nepavyko. Bus gana sudėtinga žaisti lauke, nes nuo tokio žaidimo jau esame atpratusios.
Marius Eidukonis
