• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Daliai žmonių mirtis asocijuojasi su baime, kuri neretai kyla iš nežinios, kas įvyksta gyvybei įžengus į nebūtį. Vis dėlto, mirtis yra neišvengiama.

Daliai žmonių mirtis asocijuojasi su baime, kuri neretai kyla iš nežinios, kas įvyksta gyvybei įžengus į nebūtį. Vis dėlto, mirtis yra neišvengiama.

REKLAMA

Atsikratyti baimės kalbėti apie mirtį gali padėti žmonių, kurie kiekvieną dieną susiduria su ja akis į akį, pasakojimas ir patirtis.

Būtent apie tai naujienų portalo tv3.lt skaitytojams sutiko papasakoti trys Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ tanatopraktikai.

Tanatopraktikas, kas jis?

Nors Lietuvoje šios profesijos žmonių yra nedaug, o galbūt ir ne visi yra girdėję šios profesijos pavadinimą, tačiau nėra jokios abejonės, kad ji – neišvengiamai reikalinga:

„Tanatopraktikas balzamuotojas – tai specialistas, paruošiantis mirusiųjų kūnus šarvojimui ir laidojimui. Mintis apie mirtį mes stengiamės vyti kuo toliau, bet kai su ja susiduriame, kai tenka rūpintis laidotuvių organizavimu, neišsiverčiame be šių specialistų pagalbos.“

REKLAMA
REKLAMA

Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ šiuo metu dirba trys šios profesijos specialistai. Pasak įmonės direktorės Jolantos Sprainaitienės, visi jie darbuojasi jau daugiau nei po 10 metų.

REKLAMA

„Suplanuoto pasirinkimo tokios profesijos tikrai nebuvo. Mirtis dažniausiai yra viena tų temų, apie kurią žmonės vengia kalbėti.

Todėl tanatopraktikai neslepia, kad papasakoję apie savo profesiją, sulaukia ir kreivų žvilgsnių. Tačiau jiems patiems šis darbas nekėlia pasišlykštėjimo ar baimės“, – perteikdama darbuotojų įžvalgas dalinasi J. Sprainaitienė.

Visgi, toks darbas tinka ne visiems. Šios srities specialistai turi būti stiprūs ne tik fiziškai, tačiau ir emociškai. Štai pavyzdžiui, būti tanatopraktiku sunku būtų tiems, kurie bijo kraujo ar vengia nemalonių vaizdų.

REKLAMA
REKLAMA

„Šiame darbe nepritaptų ir tie, kurie yra neatsparūs kvapams. Tanatopraktikai neretai bendrauja su mirusiojo artimaisiais, todėl jie turi mokėti suvaldyti emocijas, parodyti taktą, kantrybę, diskretiškumą“, – priduria ji.

Viena svarbiausių ir sudėtingiausių jų užduočių – sušvelninti ir atitolinti neišvengiamus mirties požymius, kad mirusiojo išvaizda būtų kuo natūralesnė, paruošti mirusįjį paskutiniam atsisveikinimui.

Kas nutinka kūnui po mirties?

Daugumai žmonių metai iš metų ramybės neduoda klausimas, kas gi vyksta po mirties? Atsakydami į šį klausimą, tanatopraktikai atsako, kad kūnas patiria daugybę biologinių pokyčių:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Šie pokyčiai pasireiškia greitai, per kelias valandas – kūno temperatūra nukrenta nuo įprastos iki aplinkos temperatūros, keičiasi odos spalva ir tekstūra, išryškėja kaulų struktūra. Kartais susidaro įspūdis, kad auga plaukai ir nagai, o raumenys atsipalaiduoja, sustingsta ir vėl atsipalaiduoja.

Paprastai po mirties mirusysis vežamas į morgą, kur laikomas specialiame šaldytuve vėsioje temperatūroje.“

Paruošti velionio kūną atsisveikinimui, kuomet užtrunka atlikti paprasčiausią sanitarinį paruošimą, aprengti ir nugrimuoti, užtrunka apie 1,5 valandos. Maždaug du kartus daugiau laiko prireikia kūno balzamavimui.

REKLAMA

„Balzamavimui naudojamos specialios cheminės medžiagos – balzamavimo skysčiai, kurie yra parenkami individualiai kiekvienam mirusiajam ir, specialios technologijos būdu, suleidžiami į kraujotakos sistemą.

Tokiu būdu kūnas tampa tarsi užkonservuojamas: pasikeičia odos spalva, audinių būklė, laikinai sustabdomas audinių irimas.

Taip pat balzamavimas naudojamas siekiant užtikrinti saugų ir higienišką mirusiųjų pervežimą ilgais atstumais. Štai kūną transportuojant lėktuvu į užsienio valstybę, balzamavimas – privalomas“, – aiškina proceso niuansus direktorė.

REKLAMA

Įdomu tai, kad balzamavimas yra atliekamas ne visiems mirusiesiems. Dažniausiai ši procedūra taikoma tais atvejais, kai kūnas yra problematiškas arba jį reikia išlaikyti kuo ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai laidotuvės yra nukeliamos kuriam laikui.

„Ypatingais atvejais, po sunkių kūno sužalojimų dėl nelaimingų atsitikimų, ligų ar nudegimų, tanatopraktikams tenka ir rekonstruoti kūnus. Toks darbas – labai kruopštus, kuriam neužtenka kelių valandų“, – priduria J. Sprainaitienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Balzamuotojai pasakoja, kad dirbant su mirusiųjų kūnais, visgi, svarbiausia yra higiena ir biologinės saugos taisyklės. Specialūs reikalavimai yra taikomi ne tik šarvojimo ir balzamavimo patalpoms, įrengimams ar invetoriui, tačiau ir darbuotojams:

„Privaloma dėvėti atitinkamus asmens apsaugos drabužius, pavyzdžiui, vienkartines pirštines, chalatus, kaukes ir pan. Mirusiųjų paruošimo ir balzamavimo paslaugas galima teikti tik turint Nacionalinio visuomenės sveikatos centro išduotą leidimą – higienos pasą.“

REKLAMA

Pasiteiravus, ar dažnai tenka sulaukti artimųjų prašymų paskutinį kartą prisiliesti prie mirusiojo kūno, laidojimo rūmų direktorė teigia, kad tanatopraktikams tenka susidurti su įvairiomis situacijomis:

„Kai kurie artimieji gali norėti paliesti kūną, o kiti – ne. Kai kurie gali verkti garsiai, o kiti gali tylėti. Kai kuriems dėl užklupusių emocijų tenka greitai išeiti iš atsisveikinimo patalpos, o kitiems reikia leisti kurį laiką pabūti prie mirusiojo artimo žmogaus.

Tad, nėra teisingos ar neteisingos žmonių reakcijos į mirtį. Būna, kad kartais artimieji ir patys nusprendžia įdėti ką nors ypatingo į karstą. Tai, kas jų manymu, mylimam žmogui galėtų patikti... Dažniausiai tai būna kažkas iš mėgstamų drabužių ar aksesuarų, knyga, nuotrauka, džiovintų gėlių puokštelė, laiškas...“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų