Todėl nutariau pasidalinti savo mamos patirtimi ir taip galbūt paraginti kitus nebijoti. Šiandien dienai galiu padaryti bent tai, kol asmeniškai pati laukiu savo eilės pasiskiepyti.
Kai sužinojau, kad Lietuvoje bus skiepijami visi pedagogai, iš tiesų šiek tiek galbūt ir sunerimau, juk jie skiepą gavo vieni pirmųjų. Tačiau mano mama iš karto mane nuramino: „Dukrele, mokslas ir buvo tam sukurtas, kad žmonija įveiktų tokius sunkumus“, – sakė ji.
Pirmojo skiepo nuo koronaviruso dienos mano mama jau ir pati nelabai prisimena, sakė, kad skausmo skiepijimo metu visai nejautė, o kitas dienas po jo jautėsi energinga kaip visada.
Tiesa, po antrojo skiepo mamai šiek tiek pakilo temperatūra ir ji jautėsi mieguista, bet tą dieną prigulus pusvalandžiui pamiegoti, jai pagerėjo. Kitas dienas mama taip pat jautėsi jau gerai, temperatūra daugiau taip ir nebuvo pakilusi. Tikriausiai visi iš savo praktikos žinome, kad šiek tiek pakilusi temperatūra po gauto skiepo – visiškai normalu.
Nesu nei mokslininkė, nei gydytoja, tačiau žinau tai, kad pirmoji mūsų šeimoje pasiskiepijo mama, vėliau sekė senelių eilė, o visi kiti eilėje – mes, anūkai ir jaunesni giminės nariai.
Jeigu norime, kad vieną dieną šis virusas būtų tik praeities blogas sapnas, tuomet mes turime visi nebijoti, neskleisti melų ir neskaityti nepatikrintos informacijos.
Didžiuojuosi savo mama ir tikiu, kad vieną dieną šį virusą įveiksime drauge.
Autorė: skaitytoja Alma
